Mūsų planeta yra nuostabi ir įvairi, tačiau kai kurios jos vietovės yra tokios atšiaurios, kad atrodo beveik negyvenamos. Nuo nepakeliamo karščio iki žiauraus šalčio, nuo sausringų dykumų iki didžiulio atmosferos slėgio, šios vietos atskleidžia ribas, kurias gamta gali pasiekti, ir iššūkius, su kuriais susiduria bet kokia gyvybės forma.
1. Antarktidos Domas C – Šalčiausia vieta Žemėje
Kalbant apie šaltį, niekas neprilygsta Antarktidos Domui C (Dome C), dar vadinamam Konkordijos stotimi. Šioje atokioje Rytų Antarktidos plynaukštėje temperatūra gali nukristi iki neįsivaizduojamų -93,2°C (-135,8°F) – tai žemiausia kada nors Žemėje užfiksuota temperatūra.
Esanti 3,233 metrų virš jūros lygio, ši vietovė pasižymi unikaliu atmosferos stabilumu. Vietovė taip toli nuo bet kokios civilizacijos, kad kartais vadinamas „planetos poliu, labiausiai nutolusia vieta nuo bendruomenės”. Žiemą čia tęsiasi šešių mėnesių naktis, o vasarą – šešių mėnesių diena.
Mokslininkai, dirbantys čia įrengtoje mokslinių tyrimų stotyje, turi prisitaikyti prie ypatingų sąlygų:
- Kvėpavimo apsunkinimas dėl aukščio ir sauso oro
- Psichologiniai iššūkiai dėl izoliacijos ir nuolatinės tamsos žiemą
- Techninės įrangos gedimų rizika dėl ekstremaliausio šalčio
Dome C yra viena iš nedaugelio vietų mūsų planetoje, kur vanduo niekada nebūna skystas – jis visuomet yra ledo arba garų pavidalo. Tai geriausiai imituoja Marso sąlygas Žemėje, todėl mokslininkai čia atlieka tyrimus, susijusius su kosmoso tyrinėjimu.
„Kai temperatūra nukrenta žemiau -80°C, įvyksta kažkas keisto – oras prisipildo ledukų kristalų. Dangus tampa visiškai skaidrus, o atmosfera – nepaprastai sausa,” – pasakoja italų mokslininkas Alessandro Iacomino, pragyvenęs stotyje tris žiemas.
2. Dašt e Lut dykuma, Iranas – Karščiausia vieta Žemėje
Lotho dykuma (Dašt e Lut) Irane yra vieta, kur užfiksuota aukščiausia Žemės paviršiaus temperatūra – neįtikėtini 80,3°C (176,5°F). Nors tai nėra oro temperatūra (kurią žmonės jaučia), bet paviršiaus temperatūra, tačiau šie skaičiai rodo, kodėl čia beveik nėra gyvybės.
Ši dykuma užima maždaug 51,800 kvadratinių kilometrų plotą ir yra viena iš druskingųjų dykumų. Jos paviršius sudarytas iš juodos lavos ir druskos, kas dar labiau padidina karštį dėl šilumos sugerties. Čia beveik nebūna augalijos ir gyvūnijos, tik kai kurios bakterijos gali išgyventi tokiomis sąlygomis.
Dašt e Lut pasižymi unikaliais geologiniais dariniais, vadinamais jardo dangs – tai vėjo išgraužti nedideli kanjonai ir daubos. Šie dariniai, pasak geologų, yra unikalūs visame pasaulyje:
- Kai kurie šių kanjonų yra iki 150 metrų gylio
- Jie susiformavo per tūkstančius metų veikiant stipriems vėjams ir retkarčiais pasitaikantiems liūtiniams lietums
- Žiūrint iš viršaus, jie primena labirintą ar didžiulį pirštų atspaudą Žemės paviršiuje
„Tai toks karštis, kad beveik jauti, kaip tirpsta tavo batų padai. Niekas ilgą laiką negali išgyventi tokiomis sąlygomis be specialios įrangos,” – teigia geografas Michael Fay, tyrinėjęs šią dykumą.
3. Danakilio įduba, Etiopija – Nuodingiausia vieta Žemėje
Danakilio įduba Etiopijoje kartais vadinama „pragaru Žemėje” ir yra viena žemiausių sausumos vietų planetoje – 125 metrų žemiau jūros lygio. Tačiau labiausiai gąsdinantis aspektas – čia esančios toksiškos dujos ir nuodingos medžiagos.
Šioje vietovėje galima rasti sidabrinius ežerus iš koncentruotos druskos tirpalo, verdančius purvo baseinus ir nuolatinius sieros garų išsiveržimus. Visa tai sukuria aplinkavaizdį, primenantį priešistorinę Žemę ar tolimą planetą.
Vietiniai afarų genties žmonės, nepaisant šių sąlygų, šimtmečius užsiima druskos kasyba šioje vietovėje. Šios genties žmonės išvystė unikalius prisitaikymo būdus:
- Darbas tik anksti ryte ir vėlai vakare, vengiant dienos karščio
- Specialių druskos kitų mineralų gavybos technikos, perduodamos iš kartos į kartą
- Kupranugario karavanai, gabenantys iškastą druską šimtus kilometrų į prekybos centrus
Danakilis taip pat yra vulkaniškai aktyvus regionas su Erta Ale ugnikalnio krateriu, vadinamu „vartais į pragarą” – tai vienas iš nedaugelio nuolatinių lavos ežerų planetoje. Temperatūra čia gali pasiekti 50°C (122°F), o vietinė geologija sukuria ryškius geltonos, oranžinės ir žalios spalvų žemės darinus.
„Atrodo, tarsi vaikščiotum kitos planetos paviršiumi. Kiekvienas įkvėpimas pripildytas sieros dujų, o aplinkui kunkuliuoja rūgštingi šaltiniai,” – rašė geografas Florian Neukirch po savo ekspedicijos į regioną.
4. Oimekonos gyvenvietė, Rusija – Apgyvendinta šalčiausia vieta
Nors yra šaltesnių vietų planetoje, Oimiakonas Jakutijoje, Rusijoje, laikomas šalčiausia nuolat gyvenama vietove pasaulyje. Šiame mažame kaimelyje gyvena apie 500 žmonių, kurie susiduria su temperatūra, žiemą nukrentančia iki -71,2°C (-96,16°F).
Kasdienis gyvenimas Oimekonoje yra nuolatinė kova su šalčiu:
- Automobiliai laikomi šildomuose garažuose arba paliekami veikiantys visą naktį, kitaip jų neįmanoma užvesti
- Vietiniai gyventojai dažniausiai maitinasi šaldyta žaliava – žalia šaldyta žuvimi (stroganina) ir šaldyta mėsa
- Mokyklos uždaromos tik kai temperatūra nukrenta žemiau -55°C (-67°F)
- Palaidoti mirusius galima tik šiltuoju metų laiku, nes žemė būna įšalusi kelis metrus gilyn
Oimekonas yra priklausomas nuo keletos ekonominės veiklos sričių, įskaitant aviturizmą (žmonės specialiai atvyksta patirti ekstremalų šaltį), elnių auginimą ir aukso kasybą.
Vietiniai gyventojai didžiuojasi savo galimybe išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Jie išvystė išskirtines tradicijas, įskaitant specifinį maistą, drabužius ir būstą. Paradoksalu, bet vasarą temperatūra čia gali pakilti iki 30°C (86°F), todėl gyventojai turi prisitaikyti prie ypatingai didelio temperatūros svyravimo.
„Kai temperatūra nukrenta žemiau -50°C, iškvėptas oras virsta ledukų kristalais, kurie krenta ant žemės su tipišku ‘šnarėjimo’ garsu. Tai vadinama ‘šnabždančiu sniegu’,” – pasakoja Svetlana, vietinė mokytoja.
5. Mariana įduba, Ramusis vandenynas – Didžiausias Žemės gylis
Ne visos atšiauriausios Žemės vietos yra jos paviršiuje. Marianos įduba Ramiajame vandenyne pasiekia neįtikėtiną 10,994 metrų gylį – tai giliausia žinoma vieta mūsų planetoje.
Šiame gylyje sąlygos yra ypač ekstremaliausios:
- Vandens slėgis siekia daugiau nei 1,000 atmosferų – tai prilygsta maždaug 50 reaktyvinių lėktuvų svoriui, tenkančiam vienam kvadratiniam centimetrui
- Visiška tamsa, kur saulės šviesa niekada neprasiskverbia
- Temperatūra svyruoja nuo 1 iki 4°C (34-39°F), tačiau prie hidroterminio ventilolio temperatūra gali pakilti iki 350°C (662°F)
Nepaisant šių ekstremaliausių sąlygų, gyvenimas čia egzistuoja. Mokslininkai atrado įvairias bakterijas, krevetes, jūrų agurkas ir netgi žuvis, prisitaikiusias prie šių iššūkių. Šie organizmai pasižymi unikaliais prisitaikymais, pavyzdžiui:
- Fermentai, veikiantys aukšto slėgio sąlygomis
- Specialūs baltymai, apsaugantys nuo šalčio
- Bioliuminescentiniai organai, leidžiantys sukurti šviesą tamsioje aplinkoje
Giliausioje įdubos vietoje, vadinamoje „Challendžerio gelmė”, buvo aptikta plastiko tarša, kas rodo, kad net atokiausios planetos vietos nėra apsaugotos nuo žmonių veiklos poveikio.
„Tikriausiai lengviau žmogui nusileisti ant Mėnulio nei pasiekti Marianos įdubos dugną,” – teigia gelmių tyrinėtojas James Cameron, vienas iš nedaugelio žmonių, kurie kada nors pasiekė Challendžerio gelmę.
6. Mirties slėnis, JAV – Žemiausias ir karščiausias taškas Šiaurės Amerikoje
Mirties slėnis Kalifornijoje, JAV, užima ypatingą vietą tarp atšiauriausių pasaulio vietų. Tai žemiausias taškas Šiaurės Amerikoje, esantis 86 metrus žemiau jūros lygio, ir vienas karščiausių regionų planetoje.
Badwater Basin, esantis Mirties slėnyje, pasižymi aukščiausia kada nors Šiaurės Amerikoje užfiksuota oro temperatūra – 56,7°C (134°F). Metinis kritulių kiekis čia nesiekia net 50 milimetrų, o vasaros deginantis karštis gali būti mirtinas nepasiruošusiems lankytojams.
Nepaisant atšiaurių sąlygų, Mirties slėnis pasižymi netikėta biologine įvairove:
- Daugiau nei 1,000 augalų rūšių, įskaitant unikalias endemines rūšis
- Purpurinės kalvos – vieta, kur dėl mineralų oksidacijos susiformuoja ryškių spalvų geologiniai dariniai
- Judantys akmenys Racetrack Playa – geologinis fenomenas, kai dideli akmenys juda palikdami pėdsakus smėlyje dėl vėjo ir plonų ledo sluoksnių
Mirties slėnis taip pat garsėja savo judriais smėlio kopagūbriais ir druska padengtais būgnais. Nepaisant pavadinimo, čia randama daugybė gyvybės formų – nuo smulkių vabzdžių iki antilopių ir kojotuoti vilkų.
„Dykumos tyla ir didybė yra hipnotizuojančios. Kai temperatūra pakyla virš 50°C, gali girdėti, kaip šnypščia vanduo, vos palietęs įkaitusį žemės paviršių – jis tiesiog akimirksniu išgaruoja,” – pasakoja Jennifer, ilgametė Mirties slėnio nacionalinio parko reindžerė.
7. Tibeto plokščiakalnis – Aukščiausias plokščiakalnis Žemėje
Tibeto plokščiakalnis, dažnai vadinamas „pasaulio stogu”, yra didžiausias ir aukščiausias plokščiakalnis Žemėje. Vidutinis jo aukštis siekia 4,500 metrų virš jūros lygio, o plotas – daugiau nei 2,5 milijono kvadratinių kilometrų.
Gyvenimas šiame regione kelia ypatingus iššūkius:
- Deguonies koncentracija ore yra maždaug 60% to, kas yra jūros lygyje
- Stiprūs ultravioletiniai spinduliai dėl plono atmosferos sluoksnio
- Ekstremalūs temperatūrų svyravimai – tą pačią dieną gali būti ir +15°C, ir -20°C
- Didelis sausringumas ir stiprūs vėjai
Nepaisant šių sąlygų, Tibeto plokščiakalnyje tūkstančius metų gyveno žmonės. Vietiniai gyventojai, ypač tibetiečiai, išvystė genetinius prisitaikymus, leidžiančius jiems išgyventi aukštumose:
- Didesnis hemoglobino kiekis kraujyje
- Didesnis plaučių tūris
- Specifiniai genai, reguliuojantys kraujo spaudimą ir deguonies įsisavinimą
Plokščiakalnis yra namai unikaliai ekosistema. Čia randama jakų, tibetinių antilopių, sniego leopardų ir kitų gyvūnų, prisitaikiusių prie gyvenimo dideliame aukštyje. Augalija dažniausiai žema, su giliai įsišaknijusiomis šaknimis, leidžiančiomis išgyventi šaltame klimate.
„Mūsų protėviai sakydavo, kad mes gyvename arčiau dangaus nei žemės. Kai kupdami užlipate į kalną, galite pajusti dievų kvėpavimą – šiurkštų, šaltą vėją, kuris, rodos, perskrodžia net kaulus,” – pasakoja Tenzinas, tibetiečių nomadas.
8. Alio miesto druskos kasyklos, Etiopija – Karščiausia apgyvendinta vieta
Alio miestas, esantis Danakilio įduboje, Etiopijoje, yra viena karščiausių nuolat gyvenamų vietų Žemėje, kur vidutinė metinė temperatūra siekia 34,6°C (94,3°F), o vasarą ji dažnai pakyla virš 50°C (122°F).
Šioje atšiaurioje aplinkoje gyvena apie 1,500 afarų genties žmonių, kurie čia verčiasi tradicine druskos gavyba. Jų kasdienybė – tai nuolatinė kova su karščiu:
- Darbas prasideda anksti ryte ir baigiasi dar nepasiekus vidurdienio, kad būtų išvengta karščiausių dienos valandų
- Namų sienos dažnai statomos iš druskos blokų, kurie natūraliai vėsina patalpas
- Vanduo yra ypač vertingas išteklius, kartais brangesnis už maistą
Alio mieste druskos gavyba vykdoma primityviais įrankiais. Darbininkai naudoja kirvius išpjauti druskos plokštes iš Asale druskos ežero. Tada šios plokštės formuojamos į vienodo dydžio gabalus ir kupranugarių karavanais gabenamos į turgavietes.
Aplinka aplink Alio yra svetima ir negailestinga – vulkaninės uolienos, siera ir druska sudaro neįprastą kraštovaizdį, kuris dažnai lyginamas su Marso paviršiumi. Tačiau šioje atšiaurioje aplinkoje egzistuoja unikali ekosistema, įskaitant mikrobus, kurie gali būti panašūs į pirmąsias gyvybės formas Žemėje.
„Mes sakome, kad čia Dievas baigė kurti pasaulį. Jis paliko šią vietą tokią, kokia ji buvo pradžioje – karšta, žalia ir raudona, pilna dūmų ir ugnies,” – cituojama afarų genties senjorė Kadiga.
9. Atakamos dykuma, Čilė – Sausiausia vieta Žemėje
Atakamos dykuma Čilėje yra sausiausia ne poliarinė vieta mūsų planetoje. Kai kuriose jos dalyse nebuvo užfiksuota jokių kritulių per visą stebėjimų istoriją, o centrinėje dalyje vidutinis kritulių kiekis yra vos 15 milimetrų per metus.
Ši dykuma driekiasi 1,000 kilometrų išilgai Čilės pakrantės, tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno. Jos atšiaurumą lemia keletas veiksnių:
- Andų kalnų šešėlis, blokuojantis drėgmę iš Amazonės
- Šaltas Humboldto srovės poveikis Ramiojo vandenyno pakrantėje
- Stabilios aukšto slėgio sistemos, neleidžiančios formuotis lietaus debesims
Nepaisant didelio sausumo, Atakama nėra gyvybės dykynė. Čia randama unikalių prisitaikymų:
- Tillandsijos augalai, kurie sugeria drėgmę iš oro (ne iš dirvos)
- Specialūs kaktusai, kurie gali išgyventi dešimtmečius be lietaus
- Vabzdžiai ir vorai, prisitaikę prie gyvenimo be tiesioginio vandens šaltinio
Dėl ekstremalių sąlygų, Atakamos dykuma yra ideali vieta astronominėms observatorijoms. Čia įrengti kai kurie galingiausi pasaulio teleskopai, įskaitant ALMA (Atacama Large Millimeter Array) observatoriją.
NASA taip pat naudoja Atakamą kaip Marso analogą, bandydama įrangą ir atlikdama tyrimus, kurie padėtų suprasti galimą gyvybę raudonoje planetoje.
„Atakama yra tiek sausa, kad kai kuriose vietose dirvožemio mėginiai neparodė jokių gyvybės požymių – nei bakterijų, nei mikroorganizmų. Tačiau gyvenimas vis tiek randa būdą,” – pastebi astrobiologė Armando Azua-Bustos, atradusi mikroorganizmus, gebančius išgyventi šiomis sąlygomis pasinaudojant retais rūko formavimosi atvejais.
10. Mawsynramo kaimas, Indija – Šlapiausia vieta Žemėje
Kontrastas anksčiau minėtai Atakamos dykumai, Mawsynramo kaimas Indijos Meghalaya valstijoje yra šlapiausia vieta Žemėje. Čia per metus iškrenta vidutiniškai 11,871 milimetras kritulių – tai maždaug 12 kartų daugiau nei pasaulinis vidurkis.
Kaimas įsikūręs Khasi kalvose, kur Bengalijos įlankos musoniniai vėjai susiduria su kalnų grandinėmis, sukeldami nuolatinius lietus. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo gegužės iki rugsėjo, kai per vieną dieną gali iškristi daugiau nei 1,000 milimetrų kritulių.
Gyvenimas tokiomis sąlygomis reikalauja specialių prisitaikymų:
- Vietiniai khasi genties žmonės stato namus ant aukštų polių, kad apsisaugotų nuo potvynių
- Tradiciškai naudojami specialūs lietpaltpiai, pagaminti iš bambuko lapų, vadinami „knups”
- Tiltai čia nestatomi, o „auginami” – gyvosios šaknų tiltų tradicija, kai figmedžio šaknys nukreipiamos per upelį ir susipina suformuodamos natūralų tiltą, išlaikantį save šimtmečius
Dėl nuolatinės drėgmės, Mawsynramo apylinkėse klesti nepaprastai turtinga biologinė įvairovė, įskaitant daugybę endemninių augalų rūšių. Drėgnas klimatas yra idealus augalams, dauguma kurių prilygsta tropinių lietaus miškų augalams.
Paradoksalu, bet nepaisant rekordinių kritulių, Mawsynramo gyventojai kartais susiduria su vandens trūkumu sausuoju metų laiku, nes vanduo greitai nuteka nuo stačių kalvų, o ilgalaikio jo saugojimo sistemos yra ribotos.
„Mes negyvename su lietumi, mes gyvename lietuje. Mūsų kasdienybė, tradicijos, net mūsų namai – viskas sukurta aplinkui lietų,” – aiškina Khasi genties vyresnysis Bah Rishot.
Išvados
Šios dešimt vietų atskleidžia neįtikėtiną mūsų planetos įvairovę ir ekstremaliausias sąlygas, kurias galima joje aptikti. Nuo nepakeliamai karštų dykumų iki ledynų šalčio, nuo nepaprastai sausų plotų iki vietų, kur lietus nepaliaujamai krinta mėnesius – mūsų planeta pilna kontrastų.
Šios vietos ne tik parodo fizines gamtos galios ribas, bet ir žmogaus gebėjimą prisitaikyti ir išgyventi netgi pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis. Jos atskleidžia žmonių ir kitų gyvų organizmų ištvermę, inovatyvumą ir prisitaikymo galimybes.
Be to, šios ekstremaliausios vietovės yra nepaprastai svarbios mokslui. Jos leidžia mums geriau suprasti gyvybės ribas Žemėje, kas gali padėti ieškant gyvybės kitose planetose. Danakilio įduba ir Atakamos dykuma naudojamos kaip Marso analogai, o Antarktidos Domas C padeda mokslininkams tyrinėti, kaip žmonės galėtų išgyventi ilgalaikėse kosminėse misijose.
Kita vertus, kai kurios iš šių vietų yra pažeidžiamos dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Ledynai Antarktidoje tirpsta, dykumos plečiasi, o unikalios ekosistemos nyksta. Šių ekstremalių vietų apsauga yra svarbi ne tik dėl jų mokslinės vertės, bet ir dėl unikalios biologinės įvairovės, kuri prisitaikė prie šių sąlygų per tūkstančius ar milijonus metų.
Galbūt svarbiausia pamoka, kurią galime išmokti iš šių atšiauriausių pasaulio vietų, yra ta, kad gyvybė – įskaitant žmogaus gyvybę – yra neįtikėtinai atspari ir prisitaikanti. Tačiau mūsų planeta turi savo ribas, ir mes turime gerbti šią pusiausvyrą, kad užtikrintume mūsų pačių ir kitų gyvybės formų išlikimą ateityje.
Atšiauriausios pasaulio vietos mums primena, kad mūsų planeta yra vienu metu ir nuostabi, ir pavojinga, švelni ir negailestinga, palaikanti gyvybę ir kelianti jai iššūkius. Ir būtent šis dualumas daro ją tokią ypatingą visatoje.