Upės – tai žemės kraujagyslės, nešančios gyvybę ir formavusios civilizacijas nuo seniausių laikų. Šiame tekste apžvelgsime dešimt didžiausių pasaulio upių, kurios išsiskiria savo ilgiu, baseino plotu, vandens debitu ir reikšme žmonijos istorijoje bei šiuolaikinėms visuomenėms.
1. Amazonė
Amazonė, dažnai vadinama galinga Pietų Amerikos gyvybės arterija, yra didžiausia pasaulio upė pagal vandens debitą. Ji neša apie 20% visos pasaulio upių gėlo vandens į Atlanto vandenyną. Amazonės ilgis siekia apie 6,400 kilometrų, o jos baseinas užima beveik 7 milijonus kvadratinių kilometrų – teritoriją, prilygstančią 40% Pietų Amerikos žemyno ploto.
Amazonės upė prasideda Anduose, Perujo teritorijoje, kur nedidelis upelis Apurimac duoda pradžią šiai didingai vandens sistemai. Keliaudama per Pietų Amerikos žemyną, Amazonė kerta Peru, Kolumbiją ir Braziliją, kol galiausiai įteka į Atlanto vandenyną didžiule delta.
Ypatingas Amazonės bruožas – jos nepaprastas biologinės įvairovės turtingumas. Amazonės baseine aptinkama daugiau nei 2,5 tūkstančiai žuvų rūšių, tai yra daugiau nei bet kurioje kitoje upių sistemoje pasaulyje. Tarp įsimintiniausių gyvūnų – Amazonės delfinas (inia), anakonda, piranijos, elektriniai unguriai ir daugybė kitų unikalių gyvūnų.
Amazonės baseinas apima didžiausią pasaulyje atogrąžų miškų sistemą, kurioje auga daugiau nei 40,000 augalų rūšių. Šie miškai dažnai vadinami „pasaulio plaučiais”, nes jie gamina didžiulį kiekį deguonies ir sugeria anglies dioksidą iš atmosferos.
Istoriškai Amazonės upė buvo kelias, kuriuo keliavo įvairios indėnų gentys, o vėliau – europiečių tyrinėtojai. Šiandien upė yra svarbi transporto arterija ir ekonominis resursas regionui. Deja, Amazonės baseino ekosistemos susiduria su didžiulėmis grėsmėmis dėl miškų kirtimo, neteisėtos aukso gavybos, užtvankų statybos ir klimato kaitos.
2. Nilas
Nilas yra ilgiausia pasaulio upė, nusidriekianti per maždaug 6,650 kilometrų. Ši legendinė upė teka šiaurės kryptimi per dešimt Afrikos šalių: Burundį, Ruandą, Tanzaniją, Ugandą, Pietų Sudaną, Sudaną, Etiopiją, Eritrėją, Kongo Demokratinę Respubliką ir Egiptą, kol galiausiai įteka į Viduržemio jūrą.
Nilas susideda iš dviejų pagrindinių intakų: Baltojo Nilo, prasidedančio Viktorijos ežere (Ugandoje), ir Mėlynojo Nilo, kuris prasideda Tanos ežere (Etiopijoje). Šie du intakai susijungia Sudano sostinėje Chartume, formuodami galingą pagrindinę upės vagą.
Nilo svarba žmonijos istorijai negali būti pervertinta. Būtent Nilo slėnyje prieš maždaug 5,000 metų susiformavo senovės Egipto civilizacija – viena seniausių ir įtakingiausių pasaulio istorijoje. Kasmetiniai Nilo potvyniai nešdavo derlingą dumblo sluoksnį į aplinkinius laukus, sukurdami palankias sąlygas žemdirbystei dykumos krašte. Ne veltui senovės istorikai Herodotus Egiptą pavadino „Nilo dovana”.
Šiandien Nilas išlieka gyvybiškai svarbus milijonams žmonių, gyvenančių jo pakrantėse. Upė teikia vandenį žemės ūkiui, pramonei ir buitiniam naudojimui. Didžiulė Asuano užtvanka, pastatyta pietiniame Egipte, reguliuoja Nilo vandens tėkmę ir gamina elektros energiją.
Tačiau dėl didėjančio gyventojų skaičiaus, klimato kaitos ir naujų užtvankų statybos (ypač Etiopijos Didžiosios Renesanso užtvankos) kyla nemažai įtampų tarp šalių, besidalijančių Nilo vandenimis. Nilo baseino valstybės šiuo metu stengiasi rasti tvarų upės vandens resursų valdymo modelį.
3. Jangdzė
Jangdzė (kiniškai Chángjiāng) yra ilgiausia Azijos upė ir trečia pagal ilgį pasaulyje, nusidriekianti per 6,300 kilometrų. Ji teka išimtinai per Kinijos teritoriją, prasidėdama Tibeto plynaukštėje ir įtekėdama į Rytų Kinijos jūrą netoli Šanchajaus.
Jangdzės baseinas užima apie penktadalį visos Kinijos teritorijos ir yra namai daugiau nei 400 milijonų žmonių – tai tankiausiai apgyvendintas upės baseinas pasaulyje. Istoriškai Jangdzė buvo Kinijos ekonomikos, kultūros ir civilizacijos centras. Jos slėnyje išsivystė ryžių auginimo kultūra, kuri tapo pagrindiniu kinų virtuvės elementu.
Upė pasižymi neįtikėtina geografine įvairove. Jos aukštupys kerta gilias kalnų tarpekles Tibete ir Sičuane, vidurupyje ji teka per garsiąsias Trijų tarpeklių vietoves, o žemupyje išsilieja į plačią deltą su daugybe intakų ir kanalų.
Jangdzės upėje buvo pastatyta didžiausia pasaulyje hidroelektrinė – Trijų tarpeklių užtvanka, kuri gamina milžinišką kiekį elektros energijos, tačiau kartu sukėlė nemažai ekologinių ir socialinių problemų. Dėl užtvankos statybos reikėjo perkelti daugiau nei 1,3 milijono žmonių, o užtvindytos teritorijos sunaikino daug archeologinių vietovių ir natūralių buveinių.
Jangdzė pasižymi turtinga biologine įvairove, tačiau dėl intensyvios pramoninės veiklos, užteršimo ir užtvankų statybos daugelis endemine forma vietos rūšių atsidūrė ant išnykimo ribos. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Jangdzės upinis delfinas (baiji), kuris 2006 metais buvo paskelbtas funkciškai išnykusiu.
Kinijos vyriausybė pastaraisiais metais skiria daugiau dėmesio Jangdzės ekosistemos apsaugai ir taršos mažinimui, siekiant išsaugoti šią nacionalinę vertybę ateities kartoms.
4. Misisipė-Misuris
Misisipės-Misurio upių sistema yra ketvirta pagal ilgį pasaulyje, besidriekianti per 6,275 kilometrus Šiaurės Amerikos žemyne. Nors tradiciškai Misisipė ir Misuris laikomos atskiromis upėmis, hidrologiniu požiūriu jos sudaro vieną sistemą, kurioje Misuris yra ilgiausias Misisipės intakas.
Misurio upė prasideda Uoliniuose kalnuose Montanos valstijoje, o Misisipės ištakos yra Itaskos ežere Minesotos valstijoje. Šios dvi upės susijungia netoli Sent Luiso miesto, o galutinė Misisipės žiotys yra Meksikos įlankoje, kur upė formuoja didžiulę deltą.
Misisipės-Misurio sistema drenuoja beveik 40% kontinentinės JAV teritorijos, įskaitant visą ar dalį 31 valstijos ir dviejų Kanados provincijų. Šis milžiniškas baseinas apima įvairius kraštovaizdžius – nuo prerijų ir didžiųjų lygumų iki miškingų teritorijų ir pelkynų.
Istoriškai Misisipė buvo gyvybiškai svarbi transporto arterija, padėjusi formuoti JAV ekonomiką ir kultūrą. Prieš geležinkelių ir greitkelių atsiradimą, upė buvo pagrindinis prekių ir žmonių judėjimo kelias tarp šiaurinių ir pietinių JAV regionų. Garlaivių era XIX amžiuje pasižymėjo ypač intensyviu upės naudojimu, ką spalvingai aprašė amerikiečių rašytojas Markas Tvenas savo kūriniuose.
Šiandien Misisipės-Misurio sistema tebėra svarbi JAV transporto infrastruktūros dalis. Upėmis gabenami didžiuliai žemės ūkio produktų (ypač grūdų), naftos produktų, chemikalų ir kitų prekių kiekiai. Upių sistemoje įrengta daugybė šliuzų ir užtvankų, padedančių kontroliuoti vandens lygį ir užtikrinti laivybą.
Deja, intensyvus upių naudojimas ir pakrančių teritorijų vystymas lėmė nemažai ekologinių problemų. Natūralių šlapžemių nykimas, vandens tarša žemės ūkio trąšomis ir pesticidais, invazinių rūšių plitimas – tai tik kelios iš problemų, su kuriomis susiduria ši vandens sistema. Ypač didelį susirūpinimą kelia vadinamoji „negyvoji zona” Meksikos įlankoje netoli Misisipės žiočių, kur dėl upės atnešamų maistinių medžiagų pertekliaus drastiškai sumažėja deguonies kiekis vandenyje.
5. Jenisiejus
Jenisiejus yra penkta pagal ilgį pasaulio upė, tekanti Sibire, Rusijoje. Jos ilgis siekia apie 5,539 kilometrus. Upė prasideda Mongolijoje, kur ji vadinama Šiškhid Gol, tęsiasi per visą centrinį Sibirą ir įteka į Karsko jūrą, kuri yra Arkties vandenyno dalis.
Jenisiejaus baseinas užima didžiulę teritoriją – apie 2,5 milijono kvadratinių kilometrų. Jis skiria Vakarų Sibiro žemumą nuo Rytų Sibiro plynaukštės, simboliškai dalindamas Sibirą į vakarinę ir rytinę dalis. Dažnai sakoma, kad Jenisiejus tarsi nubrėžia ribą tarp Europos ir Azijos kultūrų įtakos zonų.
Upė yra garsėja savo galingumu ir vandeningumu. Jenisiejaus vidutinis metinis nuotėkis yra apie 19,600 kubinių metrų per sekundę, o tai daro jį šešta vandeningiausia pasaulio upe. Didžiąją metų dalį Jenisiejus yra padengtas ledu, ledas upėje išsilaiko net 7-9 mėnesius per metus, priklausomai nuo geografinės vietos.
Ant Jenisiejaus pastatytos kelios didžiulės hidroelektrinės, įskaitant Krasnojarsko hidroelektrinę, kuri yra viena didžiausių pasaulyje. Šios hidroelektrinės tiekia energiją Sibiro pramonės regionams, ypač aliuminio gamykloms, kurios reikalauja didelių elektros energijos kiekių.
Istoriškai Jenisiejus buvo svarbus transporto kelias rusų kolonistams ir prekybininkams, plėtusiems savo įtaką Sibire. Šiandien upė naudojama medienos, mineralų ir kitų prekių transportavimui, nors navigacija yra įmanoma tik šiltuoju metų laiku, kai upė nėra padengta ledu.
Jenisiejaus ekosistema pasižymi šiaurinėms upėms būdinga biologine įvairove. Upėje gyvena daugiau nei 50 žuvų rūšių, įskaitant vertingas lašišines žuvis. Upės slėnio miškuose ir tundroje aptinkama daug Sibiro gyvūnų rūšių – nuo briedžių ir rudųjų lokių iki sobolių ir baltųjų lapių.
6. Žemutinė Ob-Irtyšius
Ob-Irtyšiaus upių sistema yra šešta pagal ilgį pasaulyje, nusidriekianti per 5,539 kilometrus. Šią sistemą sudaro dvi pagrindinės upės: Irtyšius, kuris prasideda Altajaus kalnuose Kinijos ir Mongolijos pasienyje, ir Ob, kuri prasideda Altajaus kalnuose Rusijoje. Šios dvi upės susijungia Vakarų Sibire ir galiausiai įteka į Obės įlanką, kuri yra Karsko jūros (Arkties vandenyno dalies) dalis.
Ob-Irtyšiaus baseinas yra milžiniškas – jis užima apie 2,9 milijono kvadratinių kilometrų. Didžioji baseino dalis yra Rusijoje, tačiau jis taip pat apima dalis Kazachstano, Kinijos ir Mongolijos.
Pati sistema pasižymi daugybe intakų ir didžiuliais šlapžemių plotais, ypač Vakarų Sibiro žemumose. Šios teritorijos vasarą virsta milžiniškais pelkynais ir yra svarbios globaliu mastu, kadangi kaupia didžiulius kiekius anglies ir metano dujų.
Kaip ir Jenisiejus, Ob-Irtyšiaus sistema didžiąją metų dalį būna padengta ledu. Žemupyje ledas išsilaiko apie 220 dienų per metus, o aukštupyje – apie 160 dienų. Tai sukelia kasmetinius potvynius pavasarį, kai ledas pradeda tirpti.
Ob-Irtyšiaus upių sistema buvo ir išlieka svarbi transporto arterija Sibire. Iki geležinkelių atsiradimo tai buvo pagrindinis kelias prekėms ir žmonėms judėti šiame regione. Šiandien Ob ir Irtyšius yra svarbūs vidaus vandenų keliai, jungiantys tolimus Sibiro regionus su industrializuotais centrais.
Upių sistemoje gyvena daugiau nei 50 žuvų rūšių, dalis kurių turi komercinę vertę. Deja, kai kurioms rūšims kyla grėsmė dėl pernelyg intensyvios žvejybos ir vandens užterštumo.
7. Kongas
Kongas (anksčiau vadintas Zairu) yra septinta pagal ilgį pasaulio upė, bet antra pagal vandeningumą po Amazonės. Jos ilgis siekia apie 4,700 kilometrų. Upė teka centrinėje Afrikoje, kertanti Kongo Demokratinę Respubliką (KDR), Centrinės Afrikos Respubliką, Kongo Respubliką, Kamerūną, Tanzaniją, Zambiją ir Angolą.
Kongo baseinas apima apie 4 milijonus kvadratinių kilometrų ir didžiąja dalimi yra padengtas drėgnaisiais atogrąžų miškais – antrais pagal dydį pasaulyje po Amazonės. Šie miškai pasižymi neįtikėtina biologine įvairove, juose aptinkama daugybė endemikų – rūšių, randamų tik šiame regione.
Unikalus Kongo bruožas yra tai, kad ji du kartus kerta ekvatorių – iš pradžių tekėdama į šiaurę, o vėliau sukdama į pietus. Dėl šios priežasties upės baseinas patiria itin didelį kritulių kiekį visus metus, o vandens lygis upėje išlieka gana stabilus.
Kongas yra labai vandeninga upė – jos vidutinis debitas žiotyse siekia apie 41,000 kubinių metrų per sekundę. Tačiau, skirtingai nuo kitų didelių upių, Kongo transportinį potencialą riboja daugybė krioklių ir slenksčių, ypač jos žemupyje, kur upė leidžiasi nuo centrinės Afrikos plynaukštės link Atlanto vandenyno. Žymiausi iš jų – Livingstone kriokliai (taip pat žinomi kaip Stanley kriokliai), kurie faktiškai yra 60 mylių ilgio slenksčių ir krioklių serija.
Istoriškai Kongas buvo svarbus komunikacijos kelias tarp skirtingų Centrinės Afrikos regionų. XIX a. pabaigoje upė tapo kolonijinio įsiskverbimo keliu, kai Belgijos karalius Leopoldas II sukūrė čia savo asmeninę koloniją. Šis laikotarpis buvo pažymėtas žiauriu vietinių gyventojų išnaudojimu, kuris buvo įamžintas Josepho Conrado romane „Tamsos širdis”.
Šiandien Kongas tebeturi didžiulį hidroelektrinį potencialą. Inga užtvankos – esamos ir planuojamos – galėtų tiekti elektros energiją didžiajai daliai Afrikos. Tačiau politinis nestabilumas, infrastruktūros trūkumas ir finansavimo problemos kol kas trukdo išnaudoti šį potencialą.
8. Amūras
Amūras (kiniškai Heilongjiang – „Juodojo drakono upė”) yra aštunta pagal ilgį pasaulio upė, tekanti Rytų Azijoje per Rusijos ir Kinijos teritorijas. Jos ilgis siekia apie 4,444 kilometrus. Upė formuojasi susijungus Šilkos ir Argūnės upėms Rusijos Rytų Sibire ir įteka į Ochotsko jūrą, kuri yra Ramiojo vandenyno dalis.
Amūro baseinas užima apie 1,8 milijono kvadratinių kilometrų teritoriją. Upė ilgą laiką tarnauja kaip natūrali siena tarp Rusijos ir Kinijos, atspindinti šių dviejų didelių valstybių istorinę ir geopolitinę dinamiką.
Amūras pasižymi labai įvairiu klimatu – nuo kontinentinio iki musoninio. Vasarą jis patiria potvynius dėl intensyvių lietų, o žiemą yra ilgam padengtas storu ledo sluoksniu. Faktiškai, Amūro upė turi ilgiausią užšalimo periodą tarp visų didžiųjų pasaulio upių – kai kuriose vietose ledas išsilaiko net 195-212 dienų per metus.
Biologiniu požiūriu Amūras yra nepaprastai įdomi upė, nes joje susitinka šiaurinės ir pietinės biogeografinės zonos. Upėje aptinkama daugiau nei 100 žuvų rūšių, įskaitant didįjį Amūro eršketą, kuris gali užaugti iki 5 metrų ilgio ir sverti daugiau nei 1000 kg. Deja, dėl intensyvios žvejybos ir buveinių nykimo šios žuvys tapo labai retos.
Amūro pakrantėse gyvena įvairios tautybės – rusai, kinai, korėjiečiai, mongolai ir mažesnės vietinės tautos, kaip nanajų, ulčių ir nivchų. Kiekvienai iš šių grupių upė turi didelę kultūrinę ir ekonominę reikšmę.
Pastaraisiais dešimtmečiais Amūras susiduria su rimtomis ekologinėmis problemomis. 2005 metais įvyko didelis cheminis išsiliejimas Songhua upėje (Amūro intake Kinijos teritorijoje), kuris sukėlė tarptautinę krizę. Nuo to laiko Rusija ir Kinija stengiasi geriau koordinuoti Amūro baseino apsaugos pastangas.
9. Lena
Lena yra devinta pagal ilgį pasaulio upė, tekanti Rytų Sibire, Rusijos Federacijoje. Jos ilgis siekia apie 4,400 kilometrų. Upė prasideda netoli Baikalo ežero vakarinių krantų ir teka šiaurės kryptimi, kol įteka į Laptevų jūrą, kuri yra Arkties vandenyno dalis.
Lenos baseinas užima apie 2,5 milijono kvadratinių kilometrų teritoriją ir pasižymi ekstremaliomis klimato sąlygomis. Didžiąją metų dalį upė ir jos baseinas yra padengti ledu ir sniegu. Vasarą, kai ledas pradeda tirpti, upė patvinsta ir kai kuriose vietose išsilieja iki 25 kilometrų pločio.
Ypatingas Lenos bruožas – didžiulė delta, kuri užima apie 32,000 kvadratinių kilometrų ir yra trečia didžiausia pasaulyje po Amazonės ir Gango-Brahmaputros deltų. Lenos delta yra suskirstyta į nesuskaičiuojamą daugybę kanalų, salų ir ežerų. Ši teritorija yra svarbi arktinių paukščių veisimosi vieta ir UNESCO pasaulio paveldo objektas.
Lenos upė ir jos baseinas didžiąja dalimi yra amžinojo įšalo zonoje, kur žemė niekada visiškai neatšyla. Tai daro šį regioną labai jautrų klimato kaitai – kylant temperatūrai, amžinasis įšalas pradeda tirpti, sukeldamas rimtų ekologinių ir infrastruktūrinių problemų.
Nepaisant atšiaurių sąlygų, Lenos baseinas yra svarbus Rusijos ekonomikai dėl savo turtingų gamtinių išteklių. Regione yra deimantų, aukso, naftos ir gamtinių dujų telkinių. Upė tarnauja kaip svarbus transporto kelias šioms prekėms, nors laivyba įmanoma tik vasarą, kai upė nėra padengta ledu.
Lenos pakrantėse gyvena įvairios etninės grupės, įskaitant jakutus (sacha), evenus ir evenus. Šios tautos išvystė unikalų gyvenimo būdą, prisitaikydamos prie ekstremaliausių pasaulio klimato sąlygų.
10. Mekongo
Mekongo upė yra dešimta pagal ilgį pasaulyje, nusidriekianti per 4,350 kilometrų. Ji prasideda Tibeto plynaukštėje Kinijoje ir teka per Mianmarą (Birmą), Laosą, Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą, kol galiausiai įteka į Pietų Kinijos jūrą.
Mekongo baseinas užima apie 795,000 kvadratinių kilometrų ir yra namai daugiau nei 70 milijonų žmonių, priklausančių įvairioms etninėms grupėms. Upė yra gyvybiškai svarbi šio regiono ekonomikai ir kultūrai, tiekianti vandenį, maistą ir transportavimo galimybes.
Mekongo upė pasižymi išskirtiniu biologiniu turtingumu. Joje gyvena apie 1,200 žuvų rūšių, įskaitant didžiausią gėlavandenę žuvį pasaulyje – Mekongo milžinišką eršketą, kuris gali užaugti iki 3 metrų ilgio ir sverti daugiau nei 300 kg. Upė taip pat yra namai retoms žinduolių rūšims, tokioms kaip Irvadinės delfinas.
Mekongo upės hidrologinis režimas pasižymi ryškiais sezoniniais svyravimais, susijusiais su musoniniais lietumis. Sausojo sezono metu upės lygis gali būti 8-10 metrų žemesnis nei lietaus sezono metu. Šie sezoniniai potvyniai yra ypač svarbūs Kambodžos Tonle Sap ežerui, kuris lietaus sezono metu padidėja kelis kartus ir tampą svarbia žuvų neršto vieta.
Mekongo upė šiuo metu patiria greitą transformaciją dėl intensyvios hidroelektrinių statybos, ypač Kinijoje ir Laose. Šios užtvankos keičia natūralų upės tėkmės režimą, trukdo žuvų migracijai ir keičia sedimentų transportavimą. Tai kelia didelį susirūpinimą dėl upės ekosistemos ateities ir milijonų žmonių, priklausomų nuo šios upės, gerovės.
2020 metais Mekongo regiono šalys susidūrė su rekordinės apimties sausra, kurią mokslininkai sieja tiek su klimato kaita, tiek su užtvankų statybos poveikiu. Šis įvykis dar labiau pabrėžė bendradarbiavimo tarp Mekongo baseino valstybių svarbą tvariam upės valdymui.
Išvados
Didžiosios pasaulio upės yra ne tik įspūdingi geografiniai objektai, bet ir sudėtingos ekosistemos, istorinės civilizacijų lopšys ir šiuolaikinių visuomenių gyvybės šaltinis. Nuo Amazonės atogrąžų miškų biologinės įvairovės iki Nilo, formavusio senovės Egipto civilizaciją, nuo Jangdzės, jungiančios Kinijos kultūras, iki Mekongo, maitinančio milijonus Pietryčių Azijos gyventojų – kiekviena iš šių upių turi savo unikalų charakterį ir reikšmę.
Tačiau šiandien didžiosios pasaulio upės susiduria su precedento neturinčiais iššūkiais. Klimato kaita, užtvankų statyba, vandens tarša, invazinės rūšys ir perteklinis žvejojimas kelia rimtų grėsmių jų ekosistemoms. Apsaugoti šias neįkainojamas planetos vandens arterijas yra vienas svarbiausių šiuolaikinės žmonijos uždavinių.
Upių išsaugojimas reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo, nes daugelis didžiųjų upių teka per kelias valstybes. Tvarus upių valdymas turi suderinti ekonominius poreikius su aplinkosauginiais tikslais, užtikrinant, kad šie nuostabūs gamtos stebuklai išliktų ir ateities kartoms.