5 arbatų nuo nervų: išsamus gidas

1. Ramunėlių arbata

Istorija ir kilmė

Ramunėlės (lot. Matricaria chamomilla arba Matricaria recutita) yra vienos seniausių ir plačiausiai naudojamų vaistažolių pasaulyje. Jų gydomosios savybės žinomos jau daugiau nei 5000 metų. Senovės egiptiečiai ramunėles laikė šventa augalu ir naudojo jas gydymui bei kaip auką dievams. Senovės graikai ir romėnai ramunėles naudojo ne tik kaip vaistą nuo įvairių ligų, bet ir kosmetikos gamybai.

Viduramžiais ramunėlės tapo viena iš devynių šventų žolių pagal saksų vaistažolių tradiciją, o germaniškose tautose jos buvo laikomos „augalų gydytoja” dėl gebėjimo padėti kitiems augalams augti sveikiau. Visoje Europoje ramunėlės buvo naudojamos ne tik medicinoje, bet ir maisto bei gėrimų gamyboje.

Aktyvios medžiagos ir jų poveikis

Ramunėlių gydomasis poveikis priklauso nuo jų sudėtyje esančių biologiškai aktyvių medžiagų:

1. Flavonoidai (apigeninas, luteolinas, kvercitrinas) – pasižymi priešuždegiminiu ir antioksidaciniu poveikiu.
2. Eteriniai aliejai (alfa-bisabololoksidas A ir B, bisabolonas) – turi raminamąjį ir antiseptinį poveikį.
3. Kumarinai – pasižymi spazmolitiniu poveikiu, atpalaiduoja raumenų įtampą.
4. Polisacharidai – stimuliuoja imuninę sistemą.

Pagrindinis ramunėlių aktyvus junginys, turintis raminamąjį poveikį nervų sistemai, yra apigeninas. Tyrimai rodo, kad apigeninas gali prisijungti prie GABA (gama amino sviesto rūgšties) receptorių smegenyse, sukeldamas raminamąjį poveikį panašiai kaip benzodiazepinai, tačiau be priklausomybės rizikos ir kitų šalutinių poveikių.

Moksliniai tyrimai ir efektyvumas

Ramunėlių efektyvumas mažinant nerimą ir stresą buvo patvirtintas daugeliu mokslinių tyrimų:

• 2016 metais atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 179 žmonės, sergantys generalizuotu nerimo sutrikimu, nustatyta, kad ramunėlių ekstraktas (220 mg per dieną) reikšmingai sumažino nerimo simptomus, palyginti su placebo grupe.
• 2017 metais publikuotame tyrime buvo nustatyta, kad ramunėlių arbata gali padėti pagerinti miego kokybę ir sumažinti dienos metu patiriamą nuovargį tarp pogimdyminę depresiją patiriančių moterų.
• Klinikinis tyrimas, atliktas Irano mokslinininkų, parodė, kad ramunėlių ekstraktas gali sumažinti nerimo simptomus prieš menstruacinį sindromą patiriančioms moterims.

Paruošimo būdas ir dozavimas

Ramunėlių arbatą geriausiai ruošti šiuo būdu:

1. Įdėkite 1-2 arbatinius šaukštelius džiovintų ramunėlių žiedų (arba 1 arbatos maišelį) į puodelį.
2. Užpilkite verdančiu vandeniu (apie 240 ml).
3. Uždenkite ir palikite pritraukti 5-10 minučių.
4. Perkošę arbatą, galite pagardinti medumi ar citrinos sultimis pagal skonį.

Optimalus vartojimas – 1-3 puodeliai per dieną. Ypač rekomenduojama gerti prieš miegą, norint pagerinti miego kokybę, arba streso metu, siekiant nusiraminti.

Galimi šalutiniai poveikiai ir kontraindikacijos

Ramunėlių arbata paprastai yra saugi daugumai žmonių, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų:

• Alergija: Žmonės, alergiški kitiems astrinių (graižažiedžių) šeimos augalams (pvz., ambrozijoms, saulėgrąžoms, kraujažolėms), gali būti jautrūs ir ramunėlėms.
• Sąveika su vaistais: Ramunėlės gali stiprinti kai kurių raminamųjų vaistų, antikoaguliantų ir hormoninių preparatų poveikį. Jei vartojate šiuos vaistus, prieš reguliariai vartodami ramunėlių arbatą, pasikonsultuokite su gydytoju.
• Nėštumas ir žindymas: Nors retai, bet dideliais kiekiais vartojamos ramunėlės gali sukelti gimdos susitraukimus, todėl nėščioms moterims reikėtų būti atsargioms ir pasitarti su gydytoju.

2. Melisos (citrinžolės) arbata

Istorija ir kilmė

Melisa (lot. Melissa officinalis), dar vadinama citrinžole arba bičių žole, yra daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Viduržemio jūros regiono ir Vakarų Azijos. Jos naudojimas medicinoje turi gilias istorines šaknis – senovės graikai ir romėnai melisą naudojo gydyti nervų sistemos sutrikimus, nemigą ir nerimą. Persų gydytojas Avicena (980-1037 m.) rekomendavo melisą kaip „širdies stiprintuvą” ir priemonę nuo melancholijos.

Viduramžiais melisa buvo auginama vienuolynų soduose visoje Europoje. Karmelitai vienuoliai XI amžiuje sukūrė garsųjį „Karmelitų vandenį” – meliso distiliatą, naudojamą kaip nervus raminančią priemonę. Šio preparato receptas buvo laikomas paslaptimi ir perduodamas iš kartos į kartą.

Melisa savo pavadinimą gavo iš graikų kalbos žodžio „melissa”, reiškiančio „bitė”, nes jos žiedai pritraukia šiuos naudingus vabzdžius. Būtent dėl šios savybės augalas dar vadinamas „bičių žole”.

Aktyvios medžiagos ir jų poveikis

Melisos sudėtyje yra šios pagrindinės biologiškai aktyvios medžiagos:

1. Eteriniai aliejai (citralis, citronelianas, geraniolis) – suteikia būdingą citrusinį aromatą ir pasižymi raminamuoju poveikiu.
2. Fenolinės rūgštys (rozmarino, kavos rūgštis) – turi antioksidacinį ir priešuždegiminį poveikį.
3. Flavonoidai (luteolinas, kvercetinas) – pasižymi antioksidaciniu ir nerimus mažinančiu poveikiu.
4. Monoterpenoidai ir seskviterpenoidai – pasižymi spazmolitiniu poveikiu.

Raminamasis melisos poveikis nervų sistemai priklauso nuo jos gebėjimo moduliuoti GABA receptorių aktyvumą smegenyse, panašiai kaip ir ramunėlių atveju. Be to, melisa pasižymi ir lengvu cholinerginio poveikio blokavimo savybėmis, kas gali būti naudinga malšinant nerimą.

Moksliniai tyrimai ir efektyvumas

Melisos efektyvumas mažinant stresą ir nerimą buvo patvirtintas įvairiais moksliniais tyrimais:

• 2014 metais atliktame dvigubai aklame, placebu kontroliuojamame tyrime buvo nustatyta, kad melisos ekstraktas reikšmingai sumažino nerimo simptomus ir pagerino nuotaiką sveikiems suaugusiesiems, patiriantiems lengvą ar vidutinio stiprumo stresą.
• Kitas tyrimas, publikuotas „Nutrients” žurnale, parodė, kad melisos ir valerijono derinys gali reikšmingai pagerinti miego kokybę ir sumažinti nemigos simptomus.
• 2018 metais atliktame tyrime buvo nustatyta, kad melisa gali padėti sumažinti nerimą pacientams prieš chirurgines procedūras, gerindama jų psichologinę būseną.

Paruošimo būdas ir dozavimas

Melisos arbatą geriausiai ruošti šiuo būdu:

1. Įdėkite 1-2 arbatinius šaukštelius džiovintų melisos lapų (arba 1 arbatos maišelį) į puodelį.
2. Užpilkite vandeniu, kurio temperatūra yra apie 90-95°C (t.y. ne visai verdančiu).
3. Uždenkite ir leiskite pritraukti 5-7 minutes.
4. Pagal skonį galite pridėti medaus ar citrinos.

Rekomenduojama gerti 1-3 puodelius melisos arbatos per dieną, ypač vakare prieš miegą arba streso metu. Daugelis žmonių pastebi raminamąjį poveikį jau po 30-60 minučių po arbatos išgėrimo.

Galimi šalutiniai poveikiai ir kontraindikacijos

Melisa paprastai yra saugi daugumai žmonių, tačiau:

• Didesnės dozės gali sukelti galvos svaigimą, pykinimą ar pilvo skausmus.
• Žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, reikėtų būti atsargiems, nes melisa gali slopinti TSH (skydliaukę stimuliuojančio hormono) gamybą.
• Melisa gali sąveikauti su raminamaisiais vaistais, skydliaukės preparatais ir kai kuriais hormoniniais vaistais, todėl prieš reguliariai vartojant, reikėtų pasitarti su gydytoju.

3. Valerijonų arbata

Istorija ir kilmė

Valerijonas (lot. Valeriana officinalis) yra daugiametis žolinis augalas, kurio šaknys ir šakniastiebiai jau tūkstančius metų naudojami medicininiais tikslais. Pirmieji rašytiniai įrašai apie valerijono gydomąsias savybes aptinkami senovės Graikijos gydytojo Dioskorido raštuose I amžiuje mūsų eros. Hipokratas taip pat aprašė valerijono naudojimą gydant nemigą, nervingumą ir širdies palpitacijas.

Viduramžiais valerijonas buvo plačiai naudojamas Europoje kaip priemonė nuo epilepsijos, migrenos ir kitų nervų sistemos sutrikimų. XVI amžiuje šveicarų gydytojas Paracelsas rekomendavo valerijoną kaip efektyvią priemonę nuo nemigos ir nerimo.

Augalo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „valere”, reiškiančio „būti sveikam” arba „būti stipriam”, kas atspindi jo tradicinį naudojimą sveikatai stiprinti. Įdomu tai, kad valerijonas pasižymi specifiniu, ne visai maloniu kvapu, kuris primena senus batus ar nešvarių kojinių kvapą, tačiau šis kvapas labai traukia kates – jos reaguoja į valerijoną panašiai kaip į katžolę.

Aktyvios medžiagos ir jų poveikis

Valerijono sudėtyje yra kelios pagrindinės veikliosios medžiagos:

1. Valepotrijatai – nestabilūs junginiai, turintys raminamąjį poveikį.
2. Valerijono rūgštis – viena pagrindinių aktyvių medžiagų, dalyvaujanti raminamojo poveikio sukėlime.
3. Seskviterpenai – prisideda prie raminamojo poveikio.
4. Flavonoidai ir lignanas – pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

Valerijono raminamasis mechanizmas susijęs su jo gebėjimu didinti GABA (gama amino sviesto rūgšties) – svarbiausio slopinančio neuromediatoriaus – kiekį smegenyse. GABA slopina per didelį neuronų aktyvumą, sukeldama atsipalaidavimo ir ramybės jausmą. Šiuo aspektu valerijono veikimo mechanizmas panašus į benzodiazepinų, tačiau pasižymi mažesniu šalutinių poveikių spektru ir nesukelia priklausomybės.

Moksliniai tyrimai ir efektyvumas

Valerijono efektyvumas yra gana gerai ištirtas:

• 2017 metų metaanalizė, apėmusi 16 klinikinių tyrimų, parodė, kad valerijonas reikšmingai pagerina miego kokybę be reikšmingų šalutinių poveikių.
• Tyrime, publikuotame „Phytomedicine” žurnale, buvo nustatyta, kad valerijono ekstraktas gali būti toks pat efektyvus kaip ir oksazepamas (benzodiazepinų grupės vaistas) gydant generalizuotą nerimo sutrikimą, tačiau be didžiosios dalies šalutinių poveikių.
• Kitas tyrimas parodė, kad valerijonas gali padėti sumažinti psichologinį stresą ir fizinę įtampą prieš menstruacinį sindromą patiriančioms moterims.

Paruošimo būdas ir dozavimas

Valerijono arbatą geriausiai ruošti šiuo būdu:

1. Įdėkite 1-2 arbatinius šaukštelius džiovintų valerijono šaknų į puodelį.
2. Užpilkite verdančiu vandeniu (apie 240 ml).
3. Uždenkite ir leiskite pritraukti 10-15 minučių (ilgiau nei įprastoms arbatoms, nes valerijono šaknys yra kietos ir aktyviosios medžiagos lėčiau išsiskiria).
4. Perkošę arbatą, galite pridėti medaus ar citrinos sulčių, kad pagerintumėte skonį (valerijonas pasižymi specifine, ne visai malonia skonio ir kvapo nata).

Rekomenduojama gerti 1-2 puodelius valerijono arbatos per dieną, geriausia vakare prieš miegą arba po sunkios, streso kupinos dienos. Raminamasis poveikis paprastai pasireiškia po 30-60 minučių ir gali tęstis kelias valandas.

Galimi šalutiniai poveikiai ir kontraindikacijos

Nors valerijonas laikomas gana saugiu:

• Kai kuriems žmonėms jis gali sukelti galvos skausmą, galvos svaigimą, virškinimo sutrikimus ar nemigą.
• Nerekomenduojama vartoti valerijono kartu su alkoholiu, raminamaisiais ar migdomaisiais vaistais, nes gali sustiprėti slopinantis poveikis.
• Valerijono nereikėtų vartoti prieš vairuojant ar dirbant su mechanizmais, reikalaujančiais koncentracijos.
• Nėščioms ir žindančioms moterims reikėtų vengti valerijono dėl nepakankamų saugumo duomenų.

4. Jonažolių arbata

Istorija ir kilmė

Jonažolė (lot. Hypericum perforatum), dar vadinama paprastąja jonažole ar Šv. Jono žole, yra daugiametis žolinis augalas, kurio naudojimas tradicinėje medicinoje siekia senovės Graikijos laikus. Pirmieji rašytiniai įrašai apie jonažolės gydomąsias savybes aptinkami senovės graikų gydytojų Hipokrato, Galeno ir Dioskorido raštuose.

Augalo pavadinimas anglų kalba „St. John’s Wort” (lietuviškai „Šv. Jono žolė”) kilo iš tradicijos, pagal kurią ši žolė žydi apie Šv. Jono Krikštytojo dieną (birželio 24 d.) ir buvo tradiciškai renkama būtent tą dieną. Viduramžiais jonažolė buvo laikoma magiška žole, galinčia apsaugoti nuo piktųjų dvasių, raganų ir kitų antgamtinių jėgų. Augalas buvo kabinamas virš durų per Jonines arba nešiojamas kaip apsauginis talismanas.

Modernioje fitoterapijoje jonažolė visų pirma žinoma dėl jos antidepresinio poveikio, tačiau tradicinėje medicinoje ji buvo naudojama ne tik kaip nuotaiką gerinanti priemonė, bet ir kaip vaistas nuo nervinio išsekimo, nemigos, nerimo, menopauzės simptomų bei įvairių uždegiminių būklių.

Aktyvios medžiagos ir jų poveikis

Jonažolės sudėtyje yra daug biologiškai aktyvių junginių:

1. Hipericinas ir pseudohipericinas – ryškiai raudonos pigmentinės medžiagos, pasižyminčios antidepresiniu ir priešvirusiniu poveikiu.
2. Hiperforinas – vienas pagrindinių jonažolės antidepresinio poveikio komponentų.
3. Flavonoidai (rutinas, kvercetinas, hiperozidas) – pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.
4. Proantocianidinai – stiprūs antioksidantai.
5. Eteriniai aliejai – turi lengvą raminamąjį poveikį.

Jonažolės poveikis nervų sistemai yra kompleksinis. Manoma, kad hiperforinas ir kiti aktyvūs junginiai slopina neurotransmiterių (serotonino, dopamino, norepinefrino) atgalinį įsisavinimą sinapsinėje plyšyje, taip padidindami jų koncentraciją tarp neuronų. Šis mechanizmas yra panašus į kai kurių sintetinių antidepresantų (pvz., selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių – SSRI) veikimą, tik švelnesnis ir su mažiau šalutinių poveikių.

Moksliniai tyrimai ir efektyvumas

Jonažolės efektyvumas gydant lengvą ir vidutinio sunkumo depresiją buvo patvirtintas daugeliu klinikinių tyrimų:

• 2008 metų metaanalizė, apėmusi 29 klinikinius tyrimus ir daugiau nei 5000 pacientų, parodė, kad jonažolės ekstraktas yra reikšmingai efektyvesnis už placebą ir panašaus efektyvumo kaip standartiniai antidepresantai gydant lengvą ir vidutinio sunkumo depresiją, tačiau su mažiau šalutinių poveikių.
• 2016 metų systematinėje apžvalgoje, publikuotoje „Journal of Affective Disorders”, buvo nustatyta, kad jonažolė, vartojama 4-12 savaičių, reikšmingai sumažina depresijos simptomus, palyginti su placebu.
• Keli tyrimai taip pat parodė, kad jonažolė gali būti naudinga gydant nerimo sutrikimus, obsesinio-kompulsinio sutrikimo simptomus ir menopauzės sukeltus psichologinius simptomus.

Paruošimo būdas ir dozavimas

Jonažolių arbatą geriausiai ruošti šiuo būdu:

1. Įdėkite 1-2 arbatinius šaukštelius džiovintų jonažolių (žolės, žiedų ir lapų) į puodelį.
2. Užpilkite verdančiu vandeniu (apie 240 ml).
3. Uždenkite ir leiskite pritraukti 5-10 minučių.
4. Perkošę arbatą, galite pridėti medaus ar citrinos pagal skonį.

Norint pajusti antidepresinį ir nerimu mažinantį poveikį, jonažolių arbatą reikėtų gerti reguliariai – 1-3 puodelius per dieną, 4-6 savaites. Daugelis žmonių pradeda jausti poveikį po 2-4 savaičių reguliaraus vartojimo.

Galimi šalutiniai poveikiai ir kontraindikacijos

Jonažolė, nors ir natūrali, gali turėti reikšmingų sąveikų su kai kuriais vaistais:

• Fotosensibilizacija: Jonažolė gali padidinti odos jautrumą saulės spinduliams, todėl ją vartojant reikėtų vengti ilgo buvimo saulėje arba naudoti apsauginius kremus.
• Sąveika su vaistais: Jonažolė stimuliuoja kepenų fermentus, kurie metabolizuoja daugelį vaistų, todėl gali sumažinti jų efektyvumą. Ypač pavojinga jonažolės sąveika su:
  • Antidepresantais (ypač SSRI)
  • Kontraceptikais
  • Antikoaguliantais
  • Imunosupresantais
  • Kai kuriais vėžio gydymui skirtais vaistais
• Jonažolės nereikėtų vartoti nėščioms ar žindančioms moterims, taip pat žmonėms, sergantiems bipoliniu sutrikimu.

Prieš pradedant vartoti jonažolės preparatus, ypač jei jau vartojate kitus vaistus, būtina pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku.

5. Liepžiedžių arbata

Istorija ir kilmė

Liepa (įvairios Tilia genties rūšys) yra plačiai paplitęs medis Europoje, kurio žiedai jau šimtmečius naudojami tradicinėje medicinoje. Liepžiedžių arbata buvo ypač populiari tarp slavų, germanų ir baltų tautų, kur laikyti ją kaip priemonę nuo peršalimo, karščiavimo, galvos skausmo ir nervinės įtampos.

Liepžiedžiai buvo laikomi šventa medžiaga daugelyje tradicijų. Senovės slavų mitologijoje liepa buvo siejama su deive Lada – meilės, santuokos ir harmonijos globėja. Lietuvoje ir kitose baltų šalyse liepai buvo teikiama ypatinga pagarba – ji laikyta moters simboliu, šeimos gerove ir harmonija.

Liepžiedžiai tradiciškai renkami, kai medis žydi (paprastai birželio-liepos mėnesiais), ir džiovinami vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, išsaugant jų aromatą ir gydomąsias savybes. Rinkti rekomenduojama sausą dieną, kai rasa jau nudžiūvusi, bet dar neprasidėjo dienos karštis.

Aktyvios medžiagos ir jų poveikis

Liepžiedžių sudėtyje yra šie pagrindiniai aktyvūs junginiai:

1. Flavonoidai (kvercitrinas, kemferolis) – pasižymi antioksidaciniu, priešuždegiminiu ir diuretiniu poveikiu.
2. Eteriniai aliejai (farnezolio, geraniolis) – suteikia malonų aromatą ir turi raminamąjį poveikį.
3. Polisacharidai – pasižymi imunomoduliuojančiu poveikiu.
4. Tanininai – turi sutraukiamąjį ir antimikrobinį poveikį.
5. Kumarinai – pasižymi kraujospūdį mažinančiu ir spazmolitiniu poveikiu.

Liepžiedžių raminamasis poveikis nervų sistemai priklauso nuo jų eterinių aliejų komponentų ir flavonoidų, kurie turi lengvą anksiolitinį (nerimą mažinantį) poveikį ir veikia kaip natūralūs spazmolitikai, atpalaiduojantys įtemptus raumenis. Be to, liepžiedžiai skatina prakaitavimą, o tai gali padėti sumažinti karščiavimą ir įtampą kūne.

Moksliniai tyrimai ir efektyvumas

Nors liepžiedžių tradicinis naudojimas turi ilgą istoriją, mokslinių tyrimų, patvirtinančių jų efektyvumą