Kalnai visada žavėjo žmoniją savo didybe, paslaptingumu ir iššūkiais. Šiuose milžiniškuose gamtos kūriniuose susipina geografija, istorija, kultūra ir žmogaus ryžtas įveikti, atrodo, neįveikiamas kliūtis. Šiame straipsnyje apžvelgsime dešimt aukščiausių pasaulio kalnų, jų geografines, geologines ypatybes, reikšmę vietinėms kultūroms bei alpinizmo istoriją.
1. Džomolungma (Everestas) – 8848 m
Džomolungma, pasauliui geriau žinoma kaip Everestas, yra aukščiausias kalnas Žemėje, iškilęs 8848 metrų virš jūros lygio. Jis yra Himalajų kalnyne, ant Nepalo ir Kinijos (Tibeto autonominio regiono) sienos. Tibetietiškai „Džomolungma” reiškia „Pasaulio deivė motina”, o angliškas pavadinimas buvo suteiktas pagerbiant britų topografą Džordžą Everestą.
Kalnas susiformavo maždaug prieš 60 milijonų metų, kai Indijos tektoninė plokštė susidūrė su Eurazijos plokšte. Šis tektoninis procesas tebevyksta ir šiandien, todėl Everestas vis dar pamažu auga – maždaug 4 milimetrus per metus.
Pirmieji į Everesto viršūnę įkopė naujazelandietis Edmundas Hilaris ir šerpas Tenzingas Norgėjus 1953 m. gegužės 29 d. Jų ekspedicija tapo vienu iš reikšmingiausių XX amžiaus alpinizmo pasiekimų. Nuo to laiko į Everestą bandė įkopti tūkstančiai žmonių, tačiau ne visi sugrįžo. Iki 2024 m. Everesto viršūnę pasiekė daugiau nei 6000 žmonių, tačiau apie 300 alpinistų žuvo bandydami įkopti.
Kalno viršūnės zona yra vadinamojoje „mirties zonoje” – aukštyje virš 8000 metrų, kur deguonies kiekis yra tik trečdalis to, kas yra jūros lygyje. Čia alpinistai dažnai naudoja papildomą deguonį. Pavojų kelia ir ekstremalios oro sąlygos – temperatūra gali nukristi iki -60°C, o vėjo greitis viršyti 160 km/h.
Nepaisant pavojų, Everestas kasmet pritraukia šimtus alpinistų. Tai tapo ne tik sportine veikla, bet ir reikšminga ekonomine jėga Nepale. Viena ekspedicija į Everestą gali kainuoti nuo 30 000 iki 100 000 JAV dolerių, o leidimas kopti – apie 11 000 JAV dolerių vienam asmeniui.
Turistų srautai kelia aplinkosaugos problemas – kalno šlaitai užteršti palapinėmis, deguonies balionais ir kitomis atliekomis. Pastaraisiais metais organizuojamos specialios valymo ekspedicijos, siekiant išsaugoti kalno ekosistemą.
2. K2 (Čogori) – 8611 m
K2, dar žinomas kaip Čogori arba „Laukinis kalnas”, yra antras pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8611 metrų virš jūros lygio. Jis yra Karakorumų kalnyne, ant Kinijos ir Pakistano kontroliuojamo Kašmyro sienos.
Pavadinimas „K2” kilo iš geografinių tyrimų XIX amžiuje, kai britų tyrėjai suteikė kalnams Karakorumų kalnyne pavadinimus su raide „K” ir numeriu. Skirtingai nuo kitų kalnų, K2 neįgijo vietinio pavadinimo, nes jis yra tokioje nuošalioje vietoje, kad neturėjo reikšmės vietinėms kultūroms.
K2 yra vienas pavojingiausių kalnų kopėjams. Jei Everestas laikomas techniniu iššūkiu, tai K2 vadinamas „kopėjų kalnu” – jis reikalauja aukščiausio lygio alpinistinių įgūdžių. Mirtingumo rodiklis yra apie 25% – tai reiškia, kad vienas iš keturių bandančių pasiekti viršūnę žūsta. Kalnas pagarsėjęs stačiais šlaitais, netikėtais orų pokyčiais ir griūtimis.
Pirmoji sėkminga ekspedicija į K2 viršūnę buvo italų alpinistų Lino Lacedellio ir Achille Compagnoni 1954 metais. Iki 2024 m. į šį kalną įkopė mažiau nei 400 žmonių – palyginus su tūkstančiais įkopusių į Everestą, tai rodo K2 sudėtingumą.
Vienas tragiškiausių įvykių K2 istorijoje buvo 2008 m. rugpjūčio 1 d., kai per vieną dieną žuvo 11 alpinistų dėl serakų (ledyno lūžių) griūties ir kitų nelaimių. Ši tragedija buvo dokumentuota knygose ir filmuose, įskaitant „Nusileidimas iš K2”.
K2 ypatingas ir tuo, kad iki 2021 m. niekas nebuvo pasiekęs jo viršūnės žiemą. Pirmoji sėkminga žiemos ekspedicija buvo nepalietiškų šerpų komanda, pasiekusi viršūnę 2021 m. sausio 16 d., įrodydama, kad net ir labiausiai neįveikiami iššūkiai gali būti įveikti.
3. Kangčendzenga – 8586 m
Kangčendzenga yra trečias pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8586 metrų virš jūros lygio. Jis yra Himalajų kalnyne, ant Nepalo ir Indijos Sikimo valstijos sienos. Pavadinimas kilęs iš Tibeto kalbos ir reiškia „Penki didieji sniego lobiai”, kas atspindi penkias kalno viršūnes.
Kangčendzenga ilgą laiką buvo laikoma aukščiausiu pasaulio kalnu, kol XIX a. viduryje britų tyrinėtojai nustatė, kad Džomolungma (Everestas) yra aukštesnis. Nepaisant to, vietinėms kultūroms Kangčendzenga išliko šventu kalnu. Sikimiečiai ir nepalai tiki, kad kalne gyvena dievybė, sauganti regioną.
Dėl religinės reikšmės pirmieji sėkmingi kopėjai – britai George’as Bandas ir Joe Brownas 1955 metais – susilaikė nuo žengimo ant pačios viršūnės iš pagarbos vietiniams įsitikinimams, sustodami kelis žingsnius iki jos. Ši tradicija išliko iki šių dienų, ir daugelis kopėjų gerbia šį papročių.
Kangčendzenga yra ypač pavojingas kalnas dėl savo geografinės padėties – jis patiria stiprius musonų vėjus ir gausias sniego krušas. Mirtingumo rodiklis siekia apie 20%, o iki 2024 m. viršūnę pasiekė mažiau nei 400 žmonių.
Kalnas žinomas dėl sudėtingų kopimo maršrutų, ypač pietvakarių sienos, kuri laikoma viena techniškiausių ir pavojingiausių alpinizmo iššūkių pasaulyje. Viršūnė dažnai būna apgaubta debesų, o orų sąlygos gali staigiai pasikeisti.
Kangčendzenga taip pat yra svarbus biologinės įvairovės centras – jos šlaituose auga tūkstančiai augalų rūšių, o aukštesnėse vietose galima aptikti retus gyvūnus, tokius kaip snieginis leopardas ir himalajinis lokys. Dėl šios priežasties 1977 m. Indijoje buvo įkurtas Kangčendzengos nacionalinis parkas, siekiant apsaugoti šią unikalią ekosistemą.
4. Lhoce – 8516 m
Lhoce yra ketvirtas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8516 metrų virš jūros lygio. Jis yra Himalajų kalnyne, ant Nepalo ir Kinijos (Tibeto) sienos, ir faktiškai yra Everesto masyvo dalis. Pavadinimas tibetietiškai reiškia „Pietų viršūnė”, nes jis yra į pietus nuo Everesto.
Lhoce turi tris pagrindines viršūnes: pagrindinę (8516 m), Lhoce Šar (Rytų Lhoce, 8383 m) ir Lhoce Middle (8414 m). Dėl savo artumo Everestui, Lhoce dažnai lieka Everesto šešėlyje, nors techniniu požiūriu yra labai sudėtingas ir pavojingas kalnas.
Pirmieji į Lhoce įkopė šveicarai Fritz Luchsinger ir Ernst Reiss 1956 metais – tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai žmonės pasiekė 8000 metrų aukščio kalno viršūnę pirmojo bandymo metu.
Lhoce pagarsėjęs stačiu ir techniniu pietų sienos maršrutu, kuris laikomas vienu sunkiausių alpinizmo iššūkių. Pietų siena kyla beveik 3,2 km aukštyn nuo bazinės stovyklos, o jos nuolydis kai kuriose vietose siekia 45-50 laipsnių.
Kopiant į Lhoce, alpinistai dažnai naudojasi tomis pačiomis stovyklomis kaip ir kopiantys į Everestą, kadangi maršrutai iš dalies sutampa. Tai suteikia unikalią galimybę įkopti į du aštuontūkstantininkus vienos ekspedicijos metu, nors tai yra itin sudėtingas iššūkis.
Nepaisant savo aukščio ir sudėtingumo, Lhoce sulaukia mažiau dėmesio nei kiti didieji Himalajų kalnai. Iki 2024 m. viršūnę pasiekė mažiau nei 1000 alpinistų, o kelios dešimtys žuvo bandydami tai padaryti.
Lhoce Middle buvo paskutinė iš pagrindinių aštuontūkstantininkų viršūnių, kuri buvo pasiekta – pirmoji sėkminga ekspedicija įvyko tik 2001 metais, kai rusų alpinistų komanda pagaliau įveikė šį sudėtingą kopimą.
5. Makalu – 8485 m
Makalu yra penktas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8485 metrų virš jūros lygio. Jis yra Himalajų kalnyne, 22 km į rytus nuo Everesto, ant Nepalo ir Kinijos (Tibeto) sienos. Pavadinimas kilęs iš sanskrito kalbos žodžio „Maha Kala”, kuris reiškia „Didysis juodasis” – tai Šivos, vieno iš pagrindinių hinduizmo dievų, epitetas.
Makalu išsiskiria savo unikalia piramidės forma su keturiais aiškiais šlaitais. Dėl savo formos ir išskirtinio grožio, jis laikomas vienu estetiškiausių aštuontūkstantininkų. Tačiau ši forma taip pat reiškia, kad kalnas yra labai status ir techniškai sudėtingas kopti.
Pirmąkart į Makalu viršūnę įkopė prancūzų ekspedicija, vadovaujama Jean Franco, 1955 metais. Per trijų dienų laikotarpį viršūnę pasiekė visi devyni ekspedicijos nariai – tai buvo nepaprastas pasiekimas to meto alpinizme.
Makalu žinomas dėl ekstremalių orų sąlygų – stiprių vėjų ir žemų temperatūrų. Kopėjai dažnai susiduria su vėjais, siekiančiais 80-100 km/h. Dėl sudėtingo reljefo ir orų sąlygų, mirtingumo rodiklis yra aukštas – apie 15%.
Kalno šlaitai pasižymi techniniais iššūkiais, įskaitant uolų kopimą, ledyno perėjimus ir stačius ledyno šlaitus. Tradicinis maršrutas eina per šiaurės vakarų šlaitą, tačiau yra ir sudėtingesni maršrutai, tokie kaip pietvakarių piliorius ir pietų siena.
Makalu yra Makalu-Barun nacionalinio parko Nepale dalis, kuris saugo unikalią ekosistemą su daugiau nei 3000 augalų rūšių ir retais gyvūnais, įskaitant raudonąją pandą ir snieginio leopardo populiacijas.
Nors Makalu nėra taip komercializuotas kaip Everestas, jis vis dėlto pritraukia profesionalius alpinistus, siekiančius įveikti visus keturiolika pasaulio aštuontūkstantininkų. Iki 2024 m. viršūnę pasiekė maždaug 500 žmonių.
6. Čo Oju – 8188 m
Čo Oju yra šeštas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8188 metrų virš jūros lygio. Jis yra Himalajų kalnyne, 20 km į vakarus nuo Everesto, ant Nepalo ir Kinijos (Tibeto) sienos. Pavadinimas tibetietiškai reiškia „Turkio deivė” arba „Turkio dievas”.
Čo Oju dažnai vadinamas „lengviausiu” iš visų aštuontūkstantininkų, nors terminas „lengvas” kalbant apie tokio aukščio kalnus yra santykinis. Jo šiaurės vakarų šlaitas, kuriuo dažniausiai kopiama, yra mažiau techniškai sudėtingas nei kitų aukštų kalnų, todėl Čo Oju tapo populiariu pasirinkimu tarp alpinistų, siekiančių įkopti į pirmą aštuontūkstantininką.
Pirmieji į Čo Oju viršūnę įkopė austrų alpinistai Herbert Tichy ir Joseph Jöchler kartu su šerpa Pasang Dawa Lama 1954 metais. Jų ekspedicija buvo neįprasta tuo, kad buvo labai maža, su minimaliu įrangos kiekiu – tai buvo revoliucinis „alpinio stiliaus” kopimas, skirtingai nuo didžiųjų ekspedicinių kopimų, kurie buvo įprasti tuo metu.
Nepaisant reputacijos kaip „lengvesnio” kalno, Čo Oju vis dėlto kelia rimtus pavojus. Pagrindiniai iššūkiai yra altitude (deguonies trūkumas), staigūs orų pokyčiai ir lavininės zonos. Mirtingumo rodiklis yra apie 2%, kas yra gerokai mažiau nei kituose aštuontūkstantininkuose.
Čo Oju tapo populiaria vieta komerciniams kopimams, ir kasmet pritraukia daug alpinistų. Kopimo sezonas paprastai būna pavasarį (balandžio-gegužės mėn.) ir rudenį (rugsėjo-spalio mėn.), kai orų sąlygos yra palankiausios.
Kelios komercinio kopimo tragedijos įvyko ant Čo Oju, įskaitant 2008 metais, kai vienuolika alpinistų žuvo per sniego griūtį. Tokios nelaimės primena, kad net ir „lengviausias” aštuontūkstantininkas reikalauja didžiulės pagarbos ir patirties.
Čo Oju yra Sagarmatha nacionalinio parko Nepale dalis, UNESCO pasaulio paveldo objekto. Parkas ne tik saugo unikalią kalnų ekosistemą, bet ir šerpų kultūros paveldą.
7. Dhaulagyri – 8167 m
Dhaulagyri yra septintas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8167 metrų virš jūros lygio. Jis yra Nepale, Himalajų kalnyne, ir yra labiausiai į vakarus nutolęs aštuontūkstantininkas. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Baltoji kalva” arba „Baltas kalnas”, kas atspindi kalno apdengtus sniegu šlaitus.
Dhaulagyri išsiskiria savo masyvumu – jo bazė yra 120 km apimties, o kalnas pakyla virš aplinkinių slėnių daugiau nei 7000 metrų. Tai vienas įspūdingiausių kalnų vaizdų Himalajuose. Kalnas turi kelias viršūnes, iš kurių pagrindinė yra Dhaulagyri I (8167 m).
Dhaulagyri ilgą laiką buvo laikomas vienu pavojingiausių ir sunkiausių aštuontūkstantininkų. Pirmosios ekspedicijos prasidėjo 1950 metais, tačiau sėkmė atėjo tik po daugybės nesėkmingų bandymų. Pirmieji į viršūnę įkopė šveicarų-austrių ekspedicijos nariai Kurt Diemberger ir Peter Diener 1960 metais.
Prieš pirmąjį sėkmingą kopimą, Dhaulagyri patyrė daugiau nesėkmingų bandymų nei bet kuris kitas aštuontūkstantininkas – net aštuonios didelės ekspedicijos grįžo be sėkmės. Mirtingumo rodiklis ant Dhaulagyri yra apie 16%, o iki 2024 m. viršūnę pasiekė mažiau nei 500 žmonių.
Tradicinis maršrutas į Dhaulagyri eina šiaurės rytų keterą, tačiau yra ir sudėtingesnių maršrutų, tokių kaip pietvakarių piliorius ir pietų siena. Pagrindinis iššūkis yra ne tik techninis sudėtingumas, bet ir nepastovūs orai – kalnas žinomas dėl staigių audrų ir stiprių vėjų.
Dhaulagyri masyvą supa gilus Kali Gandaki upės slėnis – tai vienas giliausių kanjonu pasaulyje, skiriančių Dhaulagyri nuo kito didelio kalno, Annapurnos. Šis regionas yra populiarus trekingo maršrutas, vadinamas „Annapurnos apėjimu”, kuris leidžia keleiviams pamatyti įspūdingus Dhaulagyri vaizdus.
Netoli Dhaulagyri yra svarbus induizmo ir budizmo piligrimystės centras Muktinath, kuris pritraukia tūkstančius tikinčiųjų kasmet. Tai rodo kultūrinę ir dvasinę kalno reikšmę regiono gyventojams.
8. Manaslu – 8163 m
Manaslu yra aštuntas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8163 metrų virš jūros lygio. Jis yra Nepale, Mansiri Himalajos dalyje, apie 64 km į rytus nuo Annapurnos. Pavadinimas kilęs iš sanskrito žodžio „manasa”, kuris reiškia „intelektas” arba „siela”, ir dažnai verčiamas kaip „Kalno dvasia”.
Manaslu yra vienas iškiliausių Himalajų masyvų su ryškia dviguba viršūne. Jo šlaitai yra status iš visų pusių, o kalnas iškyla virš aplinkinių slėnių, sudarydamas įspūdingą vaizdą. Kaip ir kiti didieji Himalajų kalnai, Manaslu susiformavo dėl Indijos ir Eurazijos tektoninių plokščių susidūrimo.
Pirmieji į Manaslu viršūnę įkopė japonų ekspedicijos nariai Toshio Imanishi ir šerpa Gyalzen Norbu 1956 metais. Įdomu tai, kad japonų alpinistai ilgą laiką dominavo Manaslu kopimo istorijoje – jie ne tik pirmieji pasiekė viršūnę, bet ir atrado naujų maršrutų bei atliko reikšmingus mokslinius tyrimus šiame regione.
Tradicinis kopimo maršrutas eina per šiaurės rytų šlaitą, tačiau esama ir sudėtingesnių variantų, ypač pietvakarių siena, kuri laikoma vienu techninių alpinizmo iššūkių. Nepaisant to, Manaslu laikomas vienu „prieinamesnių” aštuontūkstantininkų, o jo mirtingumo rodiklis yra apie 8%.
Manaslu regionas ilgą laiką buvo uždaras užsieniečiams, ir tik 1991 metais buvo atvertas trekingi ir alpinizmui. Dėl šios priežasties regionas išlaikė daug savo autentiškos kultūros ir tradicijų, su stipria Tibeto budizmo įtaka.
Aplink Manaslu eina populiarus trekingo maršrutas – Manaslu Circuit, kuris leidžia keleiviams apeiti kalną ratu, pereinant per įvairias etnines zonas ir klimato juostas. Maršrutas kerta Larkya La perėją (5106 m) ir siūlo kvapą gniaužiančius kalnų vaizdus.
1998 metais buvo įkurta Manaslu saugoma teritorija, siekiant apsaugoti unikalią regiono biologinę įvairovę, įskaitant retus gyvūnus kaip himalajinis lokys ir raudonoji panda. Šioje teritorijoje taip pat gyvena daugiau nei 2000 augalų rūšių, prisitaikiusių prie skirtingų aukščių.
9. Nanga Parbat – 8126 m
Nanga Parbat yra devintas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8126 metrų virš jūros lygio. Jis yra Pakistane kontroliuojamoje Kašmyro dalyje, vakarinėje Himalajų kalnų sistemos dalyje. Pavadinimas urdu kalba reiškia „Nuogas kalnas”, o vietiniu kašmyriečių dialektu jis dar vadinamas „Diamir”, kas reiškia „Kalnų karalius”.
Nanga Parbat turi vieną įspūdingiausių reljefo bruožų pasaulyje – Rupal sieną, kuri yra didžiausia vertikali siena Žemėje, kylanti beveik 4500 metrų nuo bazės iki viršūnės. Kalnas taip pat pasižymi dramatišku Rakhiot šlaitu šiaurinėje pusėje.
Nanga Parbat pagarsėjo kaip „Žudikas kalnas” dėl daugelio ankstyvųjų ekspedicijų tragedijų. Pirmosios ekspedicijos prasidėjo 1895 metais, tačiau pirmasis sėkmingas kopimas įvyko tik 1953 metais, kai austras Hermann Buhl vienas pasiekė viršūnę be papildomo deguonies – tai buvo nepaprastas alpinistinis žygdarbis. Buhl praleido naktį stovėdamas ant siaurtos uolos keteros, neturėdamas palapinės ar miegmaišio, prieš grįždamas į stovyklą kitą dieną.
Prieš pirmąjį sėkmingą kopimą, daugiau nei 30 alpinistų žuvo bandydami pasiekti viršūnę, įskaitant visą vokiečių-amerikiečių ekspediciją 1934 metais, kai žuvo devyni kopėjai ir šeši šerpai. Tragedijos ant Nanga Parbat tęsėsi ir po to – 2013 metais teroristai nužudė 11 alpinistų bazinėje stovykloje, o 2018 metais du aukščiausio lygio alpinistai žuvo bandydami pasiekti viršūnę žiemą.
Pirmoji sėkminga žiemos ekspedicija į Nanga Parbat viršūnę įvyko tik 2016 metais, kai tarptautinė komanda, vadovaujama ispano Alex Txikon ir italo Simone Moro, pasiekė viršūnę vasario 26 d. Tai buvo vienas paskutinių žiemos alpinizmo „paskutinių didžiųjų problemų” sprendimų.
Nanga Parbat regionas pasižymi unikalia biologine įvairove, prisitaikiusia prie skirtingų aukščių – nuo subtropinių miškų slėniuose iki amžino sniego ir ledo aukštikalnėse. Čia gyvena retos gyvūnų rūšys, tokios kaip Himalajų įbaris ir snieginis leopardas.
Dėl savo nuošalumo ir sudėtingų prieigos kelių, Nanga Parbat išlieka mažiau komercializuotas nei kiti didieji Himalajų kalnai. Regiono grožis ir laukinė gamta pritraukia ne tik alpinistus, bet ir trekingi entuziastus bei fotomenininkus.
10. Annapurna I – 8091 m
Annapurna I yra dešimtas pagal aukštį kalnas pasaulyje, iškilęs 8091 metrų virš jūros lygio. Jis yra Nepale, centrinėje Himalajų dalyje. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Pilna maisto” arba „Maitintoja”, kas siejama su induizmo deive Annapurna, derliaus ir maisto globėja.
Annapurna yra ne pavienė viršūnė, o didžiulis kalnų masyvas su šešiomis pagrindinėmis viršūnėmis, kurių aukščiausia yra Annapurna I. Masyvas tęsiasi 55 km ir sudaro natūralią amfiteatro formos sieną.
Annapurna I įėjo į istoriją kaip pirmasis aštuontūkstantininkas, kurį sėkmingai įveikė žmogus. 1950 metais prancūzų ekspedicija, vadovaujama Maurice’o Herzogo, pasiekė viršūnę – tai buvo reikšmingas pasiekimas alpinizmo istorijoje. Herzog ir jo komandos draugas Louis Lachenal sumokėjo didelę kainą už šį pasiekimą – abu patyrė sunkius nušalimu, Herzog neteko visų pirštų ir kojų pirštų.
Herzogo knyga „Annapurna” tapo alpinistinės literatūros klasika ir buvo išversta į daugybę kalbų. Ji prasideda garsiu sakiniu: „Annapurna, į kurią mes įkopėme, pagaliau buvo nugalėta… bet kokiu būdu!”
Nepaisant to, kad Annapurna buvo pirmasis užkoptas aštuontūkstantininkas, jis išlieka vienu pavojingiausių. Mirtingumo rodiklis yra apie 32% – tai reiškia, kad beveik trečdalis bandančių pasiekti viršūnę