Mūsų planeta yra nuostabi ir įvairi, kupina kontrastų ir ekstremalių reiškinių. Vienas iš tokių – temperatūros skirtumai. Kai kurios Žemės vietos yra nepaprastai karštos, kitos – šaltos kaip kosmoso gelmės. Šiame tekste apžvelgsime karščiausias mūsų planetos vietas, analizuosime, kodėl jose susidaro tokios ekstremalios sąlygos, kokia gyvybė jose egzistuoja ir kaip žmonės prisitaiko gyventi tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis.
Oficialiai užfiksuotos karščiausios temperatūros Žemėje
Kalbant apie karščiausias vietas planetoje, turime atsižvelgti į oficialiai registruotus temperatūros rekordus. Per visą meteorologinių stebėjimų istoriją buvo užfiksuota nemažai ekstremalių karščio atvejų.
Mirties slėnis, Kalifornija, JAV
Mirties slėnis Kalifornijoje, JAV, laikomas viena karščiausių vietų Žemėje. 1913 m. liepos 10 d. Furnaso Krikyje (Furnace Creek) buvo užfiksuota 56,7°C (134°F) temperatūra, kuri ilgą laiką buvo laikoma aukščiausia kada nors užregistruota oro temperatūra planetoje. Nors kai kurie mokslininkai abejoja šio matavimo tikslumu, oficialiai šis rekordas nėra paneigtas.
Mirties slėnis yra dykuminė įduba Didžiajame Dubens rajone, apsupta kalnais, kurie neleidžia drėgmei patekti į teritoriją. Be to, slėnis yra žemiau jūros lygio, o tai reiškia, kad oras, judėdamas žemyn, susispaudžia ir dar labiau įkaista. Vasaros mėnesiais temperatūra čia retai nukrinta žemiau 40°C, o paviršiaus temperatūra gali pasiekti net 90°C.
El Azizija, Libija
Ilgą laiką karščiausios vietos titulą turėjo El Azizija Libijoje, kur 1922 m. rugsėjo 13 d. buvo užregistruota 58°C (136,4°F) temperatūra. Tačiau 2012 m. Pasaulinė meteorologijos organizacija (WMO) po išsamaus tyrimo paskelbė, kad šis matavimas buvo klaidingas dėl matavimo įrangos ir žmogiškųjų klaidų, todėl jis buvo pašalintas iš oficialių rekordų.
Kabčija, Pakistanas
2017 m. gegužės 28 d. Pakistano mieste Kabčijoje (Turbat) buvo užfiksuota 54°C (129,2°F) temperatūra. Tai yra viena aukščiausių kada nors patikimai užregistruotų temperatūrų. Kabčija yra žemumose, kur karštas oras iš Arabijos pusiasalio susiduria su karštu oru iš Indijos subkontinento, sukurdamas ekstremalias temperatūros sąlygas.
Basra, Irakas
Pietų Irako miestas Basra taip pat žinomas dėl ekstremalaus karščio. 2016 m. liepos mėnesį čia buvo užfiksuota 53,9°C (129°F) temperatūra. Miestas yra netoli Persijos įlankos, kur aukšta oro drėgmė dar labiau apsunkina karščio poveikį. Vasarą Basros gyventojai dažnai patiria dienas, kai temperatūra viršija 50°C.
Geologiškai karščiausios Žemės vietos
Be atmosferos temperatūros rekordų, Žemėje yra vietų, kuriose dėl geologinės veiklos susidaro ekstremali temperatūra.
Dallol, Etiopija
Dallol yra vulkaninis krateris Etiopijos Danakilio dykumoje, vienas karščiausių gyvenamų vietų Žemėje, kur vidutinė metinė temperatūra siekia 34,6°C. Šioje vietovėje yra daugybė karštų šaltinių, kurių temperatūra svyruoja nuo 90 iki 110°C. Vieta garsėja savo spalvingais hidroterminiais laukais, kur mineralai, išsiskyrę iš karšto vandens, sukuria fantastiškus peizažus su ryškiai geltonais, oranžiniais ir žaliais atspalviais.
Be aukštos temperatūros, Dallol yra ir viena žemiausių sausumos vietų planetoje, esanti maždaug 125 metrų žemiau jūros lygio. Ši vieta yra tokia ekstremali, kad net mikroorganizmams čia sunku išgyventi dėl itin rūgštingos aplinkos ir aukštos druskingumo koncentracijos.
Jielongas, Činghajus, Kinija
Činghajaus provincijoje, Kinijoje, esantis Jielongo geoterminis laukas yra vienas karščiausių vietų planetoje. Čia gyventojai naudoja geoterminę energiją kasdieniam gyvenimui – virimo, šildymo ir kitoms reikmėms. Įdomu tai, kad temperatūra čia yra tokia aukšta, jog galima išvirti kiaušinį tiesiog įmetus jį į natūraliai karštą vandenį.
Erta Ale, Etiopija
Erta Ale yra aktyvus ugnikalnis Etiopijoje, kurio viršūnėje yra nuolatinis lavos ežeras – vienas iš nedaugelio tokių Žemėje. Lavos temperatūra čia gali pasiekti 1200°C. Vietos gyventojai šį ugnikalnį vadina „vartais į pragarą” dėl pastovaus ugnies ir lavos buvimo. Nors aplink ugnikalnį yra beveik neįmanoma gyventi, šis geologinis reiškinys traukia mokslininkus ir ekstremaliųjų kelionių mėgėjus.
Kilauea, Havajų salos, JAV
Kilauea yra vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje, esantis Havajų salose. Jo nuolatinė veikla palaiko lavos ežerus, kurių temperatūra gali siekti 1170°C. Nors ugnikalnio aplinka yra per karšta žmonėms gyventi arti kraterio, aplink jį egzistuoja unikali ekosistema, prisitaikiusi prie periodiškai vykstančių išsiveržimų.
Karščiausios gyvenamos vietovės
Nepaisant ekstremalių sąlygų, egzistuoja miestai ir gyvenvietės, kuriose žmonės sugeba gyventi ir prisitaikyti prie nuolatinio karščio.
Djibouti miestas, Džibutis
Džibučio miestas Rytų Afrikoje yra vienas karščiausių gyvenamų miestų pasaulyje. Vidutinė metinė temperatūra čia siekia 30°C, o vasarą temperatūra dažnai pakyla virš 40°C. Miestas yra įsikūręs prie Raudonosios jūros, kur karštas oras iš Arabijos pusiasalio susitinka su Afrikos karščiu, sukurdamas nuolatinį karštą klimatą.
Djibouti gyventojai prisitaikė prie tokių sąlygų statydami namus su storomis sienomis, kurios dieną išlaiko vėsumą. Tradicinė architektūra čia orientuota į natūralią ventiliaciją, o modernesni pastatai naudoja klimato kontrolės sistemas. Nepaisant to, miesto gyventojai didžiąją dienos dalį praleidžia viduje, o aktyvesnė veikla vyksta anksti ryte arba vėlai vakare, kai temperatūra šiek tiek nukrinta.
Bandar Mahshahr, Iranas
Šis Irano miestas, esantis netoli Persijos įlankos, pasižymi ne tik aukšta temperatūra, bet ir didele oro drėgme, kas sukuria ypač nepalankias sąlygas žmonėms. 2015 m. liepos mėnesį čia buvo užfiksuotas karščio indeksas (temperatūros ir drėgmės kombinacija) siekiantis 74°C, nors faktinė oro temperatūra buvo „tik” 46°C.
Dėl tokios ekstremalios situacijos miesto gyventojai yra prisitaikę prie gyvenimo karštomis dienomis, kai viešoji veikla praktiškai sustoja, o žmonės slepiasi nuo karščio namuose ar specializuotose vėsinamose vietose. Architektūra čia taip pat pritaikyta karščiui – plačios sienos, mažai langų, vidiniai kiemai su fontanais, kurie padeda sumažinti aplinkos temperatūrą.
Timbuktu, Malis
Istorinis miestas Timbuktu Malyje yra įsikūręs Sahelio regione, kur Sacharos dykuma susitinka su pusiau sausomis savanos žemėmis. Vidutinė metinė temperatūra čia siekia 28°C, tačiau karščiausiais mėnesiais oro temperatūra dažnai pakyla virš 45°C.
Miestas yra senas prekybos centras, kurio architektūra specialiai pritaikyta karštomis sąlygomis: pastatai statomi iš molio, kuris natūraliai izoliuoja karštį, o sienos storos, kad sulaikytų vėsą. Gyventojai laikosi tradicinio gyvenimo būdo, kuris leidžia išgyventi tokiomis sąlygomis – ankstyvas kėlimasis, poilsis vidurdienį, kai karštis yra stipriausias, ir aktyvumas vakare.
Yakutsk, Rusija: Kontrastas tarp metų laikų
Įdomu paminėti ir Jakutską Rusijoje, kuris, nors ir yra laikomas vienu šalčiausių miestų žiemą (temperatūra nukrinta iki -50°C), vasarą čia temperatūra gali pasiekti 30-35°C. Tai sukuria vieną didžiausių metinių temperatūros svyravimų pasaulyje – siekiančių net 100°C! Šis kontrastas iliustruoja, kaip žmonės gali prisitaikyti prie ekstremalių klimato sąlygų.
Karščio poveikis ekosistemoms
Ekstremalus karštis turi didžiulę įtaką vietinėms ekosistemoms. Tik specializuotos augalų ir gyvūnų rūšys gali išgyventi tokiose sąlygose.
Augalai karščiausiose vietovėse
Dykumų augalai išvystė įspūdingus prisitaikymo mechanizmus. Kaktusai, pavyzdžiui, turi storas, vandenį sulaikančias audinių sistemas, minimalius lapus (pakitusios į spyglius) vandens garavimui sumažinti ir gilią šaknų sistemą, leidžiančią pasiekti požeminį vandenį. Aloe vera augalai kaupia vandenį savo storos mėsingos lapuose, o jų vaškinis paviršius padeda išlaikyti drėgmę.
Kai kurie dykumų augalai, tokie kaip „prisikėlimo augalai”, gali visiškai išdžiūti ir atrodyti mirę, bet kai tik palyja, jie greitai atgyja ir pradeda žydėti. Kiti augalai, tokie kaip tam tikros žolės rūšys, gyvena cikliškai – jie išauga, žydi ir produkuoja sėklas per labai trumpą laiką po lietaus, o tada nudžiūsta, palikdami sėklas laukti kito lietaus sezono.
Gyvūnai karščiausiose vietovėse
Gyvūnai, gyvenantys karščiausiose Žemės vietose, taip pat išvystė įspūdingus prisitaikymus. Dykumų lapės turi neįprastai dideles ausis, kurios padeda išsklaidyti kūno šilumą. Kupranugariai gali išgyventi praradę iki 30% savo kūno svorio dėl dehidratacijos, o jų kupros kaupia ne vandenį, o riebalus, kurie yra energijos šaltinis.
Dykumų žiurkėnai ir kiti smulkūs graužikai išgyvena iškasdami urvus giliai po žeme, kur temperatūra yra vėsesnė, ir tampa aktyvūs tik naktį. Dykumų vabzdžiai, tokie kaip skruzdės, turi ilgas kojas, kurios pakelia jų kūnus nuo įkaitusio smėlio, ir gali greitai judėti, kad sumažintų kontakto su karštu paviršiumi laiką.
Mikroorganizmai ekstremalios temperatūros aplinkoje
Ypatingai įdomūs yra mikroorganizmai, vadinami ekstremofilai, kurie ne tik išgyvena, bet ir klesti ekstremalios temperatūros aplinkoje. Termofilai ir hipertermofilai yra mikroorganizmų grupės, kurios optimaliai auga esant aukštai temperatūrai (50–80°C termofilams ir 80–122°C hipertermofilams).
Šie mikroorganizmai randami karštose versmėse, vulkaninėse zonose ir giliuose vandenynų hidroterminiuose ventiliuose. Jie turi unikalius fermentus ir molekulinius mechanizmus, kurie leidžia jų baltymams ir kitoms biologinėms molekulėms išlikti stabiliais ir funkcionuoti nepaisant ekstremalios temperatūros. Tokių organizmų tyrimas ne tik padeda suprasti gyvybės prisitaikymo galimybes, bet ir turi praktinę reikšmę – jų fermentai naudojami biotechnologijoje, farmacijoje ir kitose pramonės srityse.
Žmonių prisitaikymas prie karščio
Žmonės, gyvenantys karščiausiose Žemės vietose, per tūkstantmečius išvystė įvairius prisitaikymo būdus, tiek biologinius, tiek kultūrinius.
Biologinis prisitaikymas
Žmonės, ilgą laiką gyvenantys karštose vietovėse, išvysto fiziologinius prisitaikymus, tokius kaip efektyvesnis prakaitavimas, geresnis kraujagyslių išsiplėtimas odos paviršiuje (vasodiliacija) ir pasikeitusi medžiagų apykaita. Šie prisitaikymai leidžia kūnui efektyviau aušintis ir išlaikyti normalią kūno temperatūrą nepaisant karščio.
Tyrimai rodo, kad populiacijos, kurios per tūkstantmečius gyveno karštose vietovėse, turi tam tikrų genetinių prisitaikymų, leidžiančių geriau toleruoti karštį. Pavyzdžiui, kai kurios Afrikos ir Artimųjų Rytų populiacijos turi genetinius variantus, kurie padeda geriau reguliuoti kūno temperatūrą ir išlaikyti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą.
Kultūrinis prisitaikymas
Kultūrinis prisitaikymas prie karščio yra ne mažiau svarbus nei biologinis. Tradicinė architektūra karštose vietovėse pasižymi storomis sienomis, kurios izoliuoja karštį, mažais langais, kurie sumažina saulės šviesos patekimą, ir vidiniais kiemais ar atviromis erdvėmis, kurios skatina natūralią oro cirkuliaciją.
Drabužiai taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Tradiciniai drabužiai karštose vietovėse dažnai yra laisvi, pagaminti iš natūralių audinių, kurie leidžia odai kvėpuoti, ir dažniausiai baltos spalvos, kuri atspindi saulės šilumą. Pavyzdžiui, arabų pasaulyje nešiojami ilgi, laisvi drabužiai, tokie kaip dishdasha ar thobe, apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių, kartu leisdami orui cirkuliuoti aplink kūną.
Dienos režimas karštose vietovėse taip pat pritaikytas prie klimato. Daugelyje karštų šalių praktikuojama siesta – poilsio laikas vidury dienos, kai karštis pasiekia piką. Žmonės keliasi anksti, dirba ryte, ilsisi vidurdienį ir vėl tampa aktyvūs vakare, kai temperatūra nukrinta. Šis ritmas leidžia išvengti intensyviausio karščio ir efektyviau naudoti energiją.
Modernus prisitaikymas ir technologijos
Šiuolaikinėje visuomenėje technologijos atvėrė naujas galimybes prisitaikyti prie karščio. Oro kondicionavimo sistemos tapo esmine dalimi karštų regionų miestuose, leisdamos žmonėms dirbti ir gyventi komfortiškai nepaisant išorinės temperatūros. Tačiau tai sukelia ir iššūkių – didėja energijos suvartojimas, o tai prisideda prie klimato kaitos, kuri savo ruožtu didina temperatūrą.
Architektūra taip pat evoliucionuoja, integruodama tiek tradicines, tiek naujas technologijas. Pavyzdžiui, „žalieji stogai”, kurie padengti augalais, gali sumažinti pastatų įkaitimą, o specialūs langų stiklai gali atspindėti šilumą, kartu praleidžiant dienos šviesą.
Klimato kaita ir karščio rekordai
Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau stebime naujus temperatūros rekordus. Mokslininkai šį reiškinį sieja su vykstančia klimato kaita.
Tendencijos ir prognozės
Nuo pramonės revoliucijos pradžios vidutinė pasaulinė temperatūra pakilo maždaug 1,1°C. Tai gali atrodyti nedaug, tačiau šis pokytis jau turi dramatišką poveikį ekstremalių temperatūrų dažniui ir intensyvumui. Pagal daugelį klimato modelių, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos nebus greitai ir drastiškai sumažintos, iki šio amžiaus pabaigos vidutinė pasaulinė temperatūra gali pakilti 2-4°C.
Tokio lygio atšilimas reikštų, kad dabartiniai karščio rekordai taptų įprastu reiškiniu, o nauji rekordai būtų dar ekstremaliau. Jau dabar matome, kad karščio bangos tampa dažnesnės, intensyvesnės ir ilgesnės. Pavyzdžiui, 2019 metais Europoje buvo užfiksuota rekordinė karščio banga, kai temperatūra Prancūzijoje pasiekė 46°C, o 2020 metų vasarą Mirties slėnyje, Kalifornijoje, buvo užfiksuota 54,4°C – viena aukščiausių patikimai užregistruotų temperatūrų.
Karščio poveikis žmonių sveikatai
Ekstremalus karštis yra pavojingas žmonių sveikatai. Karščio smūgis, šilumos išsekimas ir dehidratacija yra tiesioginiai pavojai, bet ilgalaikis karščio poveikis taip pat gali paaštrinti lėtines sveikatos problemas, tokias kaip širdies ir kraujagyslių ligos, kvėpavimo sistemos sutrikimai ir diabetas.
Karščio bangų metu mirtingumas dažnai išauga, ypač tarp pažeidžiamų gyventojų grupių – vyresnio amžiaus žmonių, mažų vaikų, lėtinėmis ligomis sergančių asmenų ir tų, kurie neturi prieigos prie vėsinimo sistemų ar tinkamo būsto. Pavyzdžiui, 2003 metų karščio banga Europoje nusinešė daugiau nei 70 000 gyvybių.
Prisitaikymo ir švelninimo strategijos
Atsižvelgiant į didėjančią karščio grėsmę, vyriausybės ir bendruomenės visame pasaulyje kuria prisitaikymo ir švelninimo strategijas. Miestuose diegiamos „vėsios zonos” – viešosios erdvės su medžiais, šešėliu ir vandens elementais, kurie padeda sumažinti miesto šilumos salos efektą. Kai kuriuose miestuose, tokiuose kaip Paryžius ir Melburnas, įgyvendinami platūs medžių sodinimo projektai, siekiant padidinti šešėlio plotą ir sumažinti paviršiaus temperatūrą.
Taip pat kuriamos ankstyvojo perspėjimo sistemos apie karščio bangas, leidžiančios gyventojams ir sveikatos institucijoms pasiruošti ekstremalioms sąlygoms. Šios sistemos dažnai apima visuomenės švietimo kampanijas apie karščio pavojus ir apsaugos priemones, specialius planus pažeidžiamų gyventojų grupių apsaugai ir koordinuotą institucijų reagavimą ekstremaliomis sąlygomis.
Išvados
Karščiausios Žemės vietos yra ne tik įdomūs geografiniai reiškiniai, bet ir puikios laboratorijos, kuriose galime stebėti gyvybės prisitaikymo galimybes ir žmonių išradingumą, susiduriant su ekstremaliais iššūkiais. Nuo Mirties slėnio iki Etiopijos vulkaninių zonų, nuo mikroorganizmų, klestinčių prie 100°C temperatūros, iki žmonių bendruomenių, kurios sugebėjo sukurti kultūrą ir civilizaciją karščiausiose planetose vietose – visi šie pavyzdžiai liudija apie gyvybės atsparumą ir prisitaikomumą.
Tačiau klimato kaitos kontekste turime suprasti, kad dabartiniai karščio rekordai gali tapti ateities normomis, o nauji rekordai – dar ekstremalesniais. Tai primena mums apie būtinybę imtis veiksmų klimato kaitos švelninimui ir kartu kurti prisitaikymo strategijas, kurios leistų mums gyventi pasaulyje, kuris tampa vis karštesnis.
Galiausiai, karščiausios Žemės vietos mums primena, koks trapus yra temperatūros balansas, palaikantis gyvybę mūsų planetoje, ir kaip svarbu jį išsaugoti ateities kartoms. Būdami protingos rūšies atstovai, turime unikalią galimybę ir atsakomybę suprasti šiuos procesus ir veikti taip, kad užtikrintume tvarią ateitį ne tik sau, bet ir visai planetos gyvybei.