Lietuva, nors ir nedidelė Baltijos šalis, pasižymi turtinga ir įvairia gyvūnija. Jos teritorijoje galima aptikti daugybę įvairių gyvūnų rūšių – nuo didžiųjų žinduolių iki smulkių bestuburių. Lietuvos gamta – tai miškų, pievų, pelkių, ežerų ir upių ekosistemos, kuriose gyvena įvairiausi gyvūnai. Šiame tekste apžvelgsime pagrindinius Lietuvos gyvūnus, jų gyvenimo ypatumus ir svarbą šalies ekosistemoms.

Lietuvos gyvūnijos įvairovė

Didieji Lietuvos žinduoliai

Briedžiai (Alces alces)

Briedis – didžiausias Lietuvos miškų gyventojas. Šie įspūdingi gyvūnai gali užaugti iki 2,3 m aukščio ir sverti iki 500-600 kg. Patinai pasižymi didingais ragais, kurie kasmet numetami ir užauga nauji. Briedžiai dažniausiai aptinkami drėgnuose miškuose, pelkėse ir pamiškėse. Jie minta medžių ir krūmų ūgliais, lapais, žieve, vandens augalais.

Lietuvoje briedžių populiacija yra stabili, nors jų skaičius svyruoja priklausomai nuo medžioklės intensyvumo ir natūralių priešų (vilkų) gausos. Briedžiai dažnai tampa autoavarijų kaltininkais, ypač rudenį ir žiemą, kai jie migruoja ieškodami maisto.

Taurieji elniai (Cervus elaphus)

Taurieji elniai – vieni gražiausių Lietuvos miškų gyventojų. Patinai garsėja įspūdingais ragais, kurie ataugina kasmet. Jie yra mažesni už briedžius, bet didesni už stirnas – suaugę patinai sveria 160-240 kg, o patelės – 80-150 kg.

Taurieji elniai mėgsta mišrius miškus su aikštelėmis ir proskynomis. Jie minta žole, medžių lapais, ūgliais, žieve. Rudeninės rujos metu patinai garsiai baubia, kviesdami pateles ir bandydami atbaidyti konkurentus. Lietuvoje tauriųjų elnių populiacija nuolat auga, jie paplitę visoje šalies teritorijoje.

Stirnos (Capreolus capreolus)

Stirnos – mažiausi ir dažniausiai sutinkami Lietuvos elniniai. Suaugę patinai sveria 20-30 kg, o patelės – apie 15-25 kg. Patinų ragai nedideli, šakoti, kasmet numetami ir atauginami. Stirnos pasižymi grakščiu kūnu ir ilgomis kojomis, leidžiančiomis greitai bėgti ir šokinėti.

Šie gyvūnai gyvena įvairiuose biotopuose – miškuose, laukuose, pamiškėse, krūmynuose. Jie minta žole, lapais, pumpurais, ūgliais, grybais, uogomis. Lietuvoje stirnų populiacija gausi, jos aptinkamos visoje šalies teritorijoje, įskaitant ir priemiesčio zonas.

Šernai (Sus scrofa)

Šernai – laukiniai Lietuvos kiaulių protėviai, kurie pasižymi masyviu kūnu ir ilgomis iltimis. Suaugę patinai gali sverti iki 150-200 kg, patelės mažesnės – 60-100 kg. Šernai turi tankų, tamsų kailį ir yra puikiai prisitaikę prie įvairių gyvenimo sąlygų.

Šie gyvūnai gyvena miškuose, bet dažnai lankosi ir laukuose, ieškodami maisto. Jie yra visaėdžiai – minta augaliniu maistu (šaknimis, gumbeliais, vaisiais, sėklomis) ir gyvūniniu maistu (bestuburiais, varliagyviais, graužikais). Šernai aktyvūs daugiausia naktį, o dieną ilsisi tankumynuose.

Pastaruoju metu šernų populiacija Lietuvoje sumažėjo dėl afrikinio kiaulių maro, tačiau jie vis dar gana dažnai sutinkami miškingose vietovėse.

Vilkai (Canis lupus)

Vilkas – didžiausias Lietuvos plėšrūnas, vaidinantis svarbų vaidmenį ekosistemoje. Suaugęs vilkas sveria 30-50 kg, pasižymi stipriu kūnu, ilgomis kojomis ir stortu kailiu. Lietuviški vilkai dažniausiai yra pilkšvos spalvos.

Vilkai gyvena šeimyninėmis grupėmis – gaujomis, kurias sudaro patinai, patelės ir jaunikliai. Jie medžioja įvairius gyvūnus – nuo smulkių graužikų iki briedžių. Vilkai atlieka svarbią funkciją ekosistemoje, reguliuodami kanopinių gyvūnų populiacijas ir pašalindami silpnus bei sergančius individus.

Lietuvoje vilkų skaičius per pastaruosius dešimtmečius svyravo. Šiuo metu vilkų populiacija yra stabili, ir jie aptinkami visoje šalies teritorijoje, ypač miškinguose regionuose. Vilkai yra saugomi gyvūnai, jų medžioklė griežtai ribojama.

Lūšys (Lynx lynx)

Lūšis – vienintelė laukinė katė, natūraliai gyvenanti Lietuvoje. Tai vidutinio dydžio plėšrūnas, kurio svoris siekia 15-30 kg. Lūšys pasižymi trumpa uodega su juodu galiuku, ilgomis kojomis ir charakteringais kuokštais ant ausų galiukų. Jų kailis dažniausiai gelsvai rudos spalvos su dėmėmis.

Šie plėšrūnai gyvena dideliuose, ramiuose miškuose. Jie yra puikūs medžiotojai, dažniausiai tykodami grobio ir puldami iš pasalų. Pagrindinį lūšių maistą sudaro stirnos, kiškiai, paukščiai, smulkūs graužikai. Lūšys yra vienišiai, aktyvūs daugiausia prieblandoje ir naktį.

Lietuvoje lūšys – reti ir saugomi gyvūnai, įtraukti į Raudonąją knygą. Jų populiacija maža, todėl šie plėšrūnai retai pastebimi gamtoje.

Rudosios meškos (Ursus arctos)

Rudoji meška – didžiausias Lietuvos plėšrūnas, tačiau šiuo metu labai retas. Suaugusios meškos sveria 100-300 kg, pasižymi masyviu kūnu ir galinga muskulatūra. Nepaisant dydžio, meškos gali greitai bėgti ir gerai laipioti medžiais.

Meškos yra visaėdės – minta augalais, vaisiais, uogomis, medumi, vabzdžiais, žuvimis, smulkiais žinduoliais. Žiemą jos įeina į žiemos miegą, slėpdamosi oloje ar po išvirtusiais medžiais.

Lietuvoje rudosios meškos buvo išnaikintos XIX-XX a. sandūroje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pavieniai individai užklysta iš kaimyninių šalių (Latvijos, Baltarusijos). Nuolatinė meškų populiacija Lietuvoje kol kas nesusiformavo, tačiau šių gyvūnų pasirodymas rodo, kad jie gali vėl įsikurti mūsų miškuose.

Bebrai (Castor fiber)

Bebras – didžiausias Lietuvos graužikas, pasižymintis plačia, plokščia uodega ir tankiu kailiu. Suaugęs bebras sveria 20-30 kg. Šie gyvūnai puikiai prisitaikę gyventi vandenyje – turi plėvinius užpakalinius nagus ir gali sulaikyti kvėpavimą iki 15 minučių.

Bebrai gyvena upėse, upeliuose, ežeruose, kanaluose. Jie statosi užtvankas ir trobelės iš medžių šakų ir purvo. Minta vandenyje augančiais augalais, medžių žieve ir ūgliais. Bebrai aktyvūs daugiausia naktį.

Lietuvoje bebrų populiacija gausi, jie paplitę visoje šalies teritorijoje. Bebrų veikla keičia kraštovaizdį – jų užtvankos sukuria naujas pelkes ir tvenkinius, kuriuose įsikuria kiti gyvūnai ir augalai. Tačiau kartais bebrai sukelia žalos miškams ir žemės ūkiui, todėl jų skaičius reguliuojamas.

Ūdros (Lutra lutra)

Ūdra – pusiau vandeninis plėšrūnas, priklausantis kiauninių šeimai. Jos kūnas ilgas ir lankstus, kojos trumpos su plėvėmis tarp pirštų, uodega ilga ir raumeninga. Suaugusi ūdra sveria 6-12 kg.

Šie gyvūnai gyvena šalia vandens telkinių – upių, ežerų, tvenkinių. Jie puikūs plaukikai ir narai, minta daugiausia žuvimis, taip pat vėžiais, varliagyviais, vandens vabzdžiais. Ūdros aktyvios tiek dieną, tiek naktį.

Lietuvoje ūdros – reti ir saugomi gyvūnai, įtraukti į Raudonąją knygą. Jų populiacija palyginti nedidelė ir priklauso nuo vandens telkinių būklės ir žuvų išteklių.

Lapės (Vulpes vulpes)

Lapė – vidutinio dydžio plėšrūnas, garsėjantis gudrumu ir prisitaikymo gebėjimais. Suaugusi lapė sveria 5-10 kg, pasižymi rusvu kailiu, ilga uodega ir smailiu snukiu. Lietuvoje aptinkama paprastoji lapė.

Lapės gyvena įvairiose buveinėse – miškuose, laukuose, pamiškėse, krūmynuose. Jos yra visaėdės, bet daugiausia minta smulkiais graužikais, paukščiais, kiaušiniais, bestuburiais, vaisiais, uogomis. Lapės aktyvios tiek dieną, tiek naktį, bet dažniausiai medžioja prieblandoje.

Lietuvoje lapių populiacija gausi, jos paplitusios visoje šalies teritorijoje. Lapės svarbios ekosistemoms, kontroliuodamos graužikų populiacijas, tačiau kartais gali sukelti žalos paukštininkystės ūkiams.

Miškinės kiaunės (Martes martes)

Miškinė kiaunė – vidutinio dydžio plėšrūnas, priklausantis kiauninių šeimai. Ji pasižymi ilgu, lankščiu kūnu, ilga uodega ir trumpomis kojomis. Suaugusi kiaunė sveria 1-2 kg, turi tamsiai rudą kailį ir gelsvą ar oranžinę dėmę ant gerklės.

Šie gyvūnai gyvena brandžiuose miškuose, ypač mėgsta eglynų ir lapuočių mišrius miškus. Jie puikūs laipiotojai ir šokliai, didžiąją laiko dalį praleidžia medžiuose. Kiaunės minta smulkiais graužikais, paukščiais, kiaušiniais, vabzdžiais, taip pat vaisiais ir uogomis. Jos aktyvios daugiausia naktį.

Lietuvoje miškinių kiaunių populiacija stabili, jos paplitusios miškinguose regionuose. Kiaunės vertinamos dėl kailio, bet dabar jų medžioklė yra ribojama.

Šeškai (Mustela putorius)

Šeškas – nedidelis plėšrūnas, priklausantis kiauninių šeimai. Jo kūnas ilgas ir lankstus, kojos trumpos. Suaugęs šeškas sveria 0,5-1,5 kg, pasižymi tamsiu kailiu su šviesesniais šonais ir charakteringa kauke ant veido. Šeškams būdingas specifinis kvapas, kurį skleidžia specialios liaukos.

Šie gyvūnai gyvena įvairiose buveinėse – miškuose, laukuose, pamiškėse, pelkėse, taip pat mėgsta įsikurti šalia žmogaus sodybų. Šeškai minta smulkiais graužikais, varliagyviais, paukščiais, kiaušiniais, vabzdžiais. Jie aktyvūs daugiausia naktį.

Lietuvoje šeškų populiacija palyginti nedidelė, bet stabili. Šie gyvūnai naudingi kontroliuodami graužikų populiacijas, tačiau kartais gali sukelti žalos paukštininkystės ūkiams.

Smulkieji žinduoliai

Ežiai (Erinaceus europaeus)

Ežys – nedidelis žinduolis, pasižymintis unikaliu gynybos mechanizmu – spygliais. Suaugęs ežys sveria 0,5-1,2 kg. Kūno viršutinė dalis padengta aštriais spygliais, o apačia – rusvu ar pilkšvu kailiu.

Ežiai gyvena įvairiausiose buveinėse – miškuose, parkuose, soduose, laukuose. Jie minta vabzdžiais, sliekais, sraigėmis, varliagyviais, taip pat vaisiais ir uogomis. Ežiai aktyvūs daugiausia naktį, o žiemą įeina į žiemos miegą.

Lietuvoje ežių populiacija gausi, jie paplitę visoje šalies teritorijoje, įskaitant miestus ir priemiesčius. Ežiai naudingi kontroliuodami įvairių kenkėjų populiacijas.

Kiškiai (Lepus europaeus ir Lepus timidus)

Lietuvoje aptinkamos dvi kiškių rūšys – pilkasis kiškis (Lepus europaeus) ir baltasis kiškis (Lepus timidus). Pilkasis kiškis didesnis, sveria 3-5 kg, kailis rudas visus metus. Baltasis kiškis mažesnis, sveria 2-4 kg, vasarą jo kailis rudas, o žiemą pasikeičia į baltą.

Pilkieji kiškiai gyvena atvirose vietovėse – laukuose, pievose, pamiškėse. Baltieji kiškiai mėgsta miškus, ypač spygliuočius. Abu minta augaliniu maistu – žole, žolynais, medžių ir krūmų ūgliais, žieve. Kiškiai aktyvūs daugiausia prieblandoje ir naktį.

Lietuvoje pilkųjų kiškių populiacija gausi, jie paplitę visoje šalies teritorijoje. Baltųjų kiškių populiacija mažesnė, jie aptinkami šiaurinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje. Abu kiškiai yra svarbūs plėšrūnų mitybos grandinėje.

Voverės (Sciurus vulgaris)

Voverė – nedidelis graužikas, pasižymintis puošniu kailiu ir ilga, pūkuota uodega. Suaugusi voverė sveria 250-350 g. Lietuvoje aptinkamos paprastosios voverės, kurių kailis būna įvairių atspalvių – nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos ar beveik juodos.

Voverės gyvena miškuose, parkuose, soduose. Jos puikios laipiotojos, didžiąją laiko dalį praleidžia medžiuose. Voverės minta medžių sėklomis, riešutais, giliomis, pumpurais, vaisiais, grybais, taip pat vabzdžiais, paukščių kiaušiniais. Jos aktyvios dieną, o žiemą nesimigdo, bet mažiau aktyvios.

Lietuvoje voverių populiacija gausi, jos paplitusios visoje šalies teritorijoje. Voverės – mielos ir populiarios gamtos gyventojos, dažnai maitinamos žmonių parkuose ir soduose.

Šikšnosparniai

Šikšnosparniai – vieninteliai skraidantys žinduoliai, pasižymintys unikalia kūno sandara ir gyvenimo būdu. Lietuvoje aptinkama apie 15 šikšnosparnių rūšių, įskaitant rudąjį ausylį (Plecotus auritus), vandeninį pelėausį (Myotis daubentonii), šiaurinį šikšnį (Eptesicus nilssonii) ir kitus.

Šie gyvūnai gyvena įvairiose buveinėse – miškuose, parkuose, soduose, taip pat įsikuria pastatuose, urvuose, uoksuose. Jie minta vabzdžiais, kuriuos gaudo skraidydami naktį. Dienos metu šikšnosparniai miega galva žemyn kabėdami. Žiemą jie įeina į žiemos miegą.

Lietuvoje visos šikšnosparnių rūšys yra saugomos, įtrauktos į Raudonąją knygą. Jų populiacijos dydis skiriasi priklausomai nuo rūšies – kai kurios gana dažnos, kitos labai retos.

Graužikai

Lietuvoje aptinkama daugybė smulkių graužikų rūšių. Dažniausiai sutinkami:

Pelės (Apodemus spp., Mus musculus) – smulkūs graužikai, svoriai 15-30 g, gyvenantys įvairiose buveinėse, įskaitant žmonių būstus.
Pelėnai (Microtus spp.) – smulkūs graužikai, svoriai 20-50 g, gyvenantys atvirose vietovėse – pievose, laukuose.
Žiurkės (Rattus spp.) – didesni graužikai, svoriai 100-500 g, dažnai susiję su žmonių gyvenamomis vietomis.
Vandeninės žiurkės (Arvicola amphibius) – stambūs graužikai, svoriai 150-300 g, gyvenantys šalia vandens telkinių.

Smulkūs graužikai minta įvairiu maistu – augalais, sėklomis, vaisiais, bestuburiais. Jie svarbūs ekosistemos dalyviai, būdami pagrindiniu daugelio plėšrūnų maistu.

Kurmiai (Talpa europaea)

Kurmis – nedidelis, požeminiame gyvenime prisitaikęs vabzdžiaėdis žinduolis. Suaugęs kurmis sveria 70-120 g, pasižymi cilindriniu kūnu, trumpa uodega, plačiomis kastuvėlio formos priekinėmis kojomis, pritaikytomis kasti. Jo kailis trumpas, aksominis, juodos spalvos.

Kurmiai gyvena po žeme, kasa sudėtingus tunelių labirintus. Jie minta sliekais, vabzdžiais ir jų lervomis, kitais dirvožemio bestuburiais. Kurmiai aktyvūs visą parą, kasa naujus tunelius ir ieško maisto.

Lietuvoje kurmių populiacija gausi, jie paplitę visoje šalies teritorijoje. Nors kartais laikomi kenkėjais dėl savo kauburių vejose ir soduose, kurmiai atlieka svarbų vaidmenį aeruodami dirvožemį ir kontroliuodami dirvos kenkėjų populiacijas.

Paukščiai

Lietuvoje aptinkama apie 300 paukščių rūšių, iš kurių apie 200 peri šalies teritorijoje, kitos užklysta migracijos metu ar žiemą. Čia apžvelgsime tik kai kurias įdomesnes ar dažniau sutinkamas rūšis.

Baltasis gandras (Ciconia ciconia)

Baltasis gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis, pasižymintis baltu kūnu, juodais sparnais ir ilgomis raudonomis kojomis. Suaugęs gandras sveria 3-4 kg, sparnų mostas siekia iki 2 m.

Gandrai gyvena atvirame kraštovaizdyje – pievose, laukuose, šlapžemėse. Jie minta varliagyviais, ropliais, žuvimis, smulkiais žinduoliais, stambiais vabzdžiais. Gandrai – migruojantys paukščiai, žiemą praleidžia Afrikoje.

Lietuvoje gandrai dažnai lizdus suka ant pastatų stogų, elektros stulpų, specialių platformų. Jie sugrįžta į tuos pačius lizdus kasmet, juos papildydami nauja medžiaga. Lietuvos kaimo kraštovaizdis neįsivaizduojamas be gandralizdžių, o gandrai laikomi laimės ir gerovės simboliu.

Juodasis gandras (Ciconia nigra)

Juodasis gandras – rečiau sutinkamas baltojo gandro giminaitis. Jis pasižymi juodu kūnu su metaliniu atspalviu, baltais papilvės plunksnomis ir raudonomis kojomis. Dydžiu panašus į baltąjį gandrą.

Priešingai nei baltasis gandras, juodasis gandras vengia žmonių ir gyvena senuose, ramiuose miškuose. Lizdus suka aukštuose medžiuose. Maitinasi upelių pakrantėse, pelkėse, miško balutėse – gaudo varliagyvius, žuvis, vabzdžius.

Lietuvoje juodasis gandras – retas ir saugomas paukštis, įtrauktas į Raudonąją knygą. Jo populiacija maža, daugiausia aptinkama didžiuosiuose miškų masyvuose.

Gulbės

Lietuvoje aptinkamos trys gulbių rūšys:

Gulbė nebylė (Cygnus olor) – didžiausia ir dažniausia, pasižymi oranžiniu snapu su juodu gumbu.
Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus) – kiek mažesnė, su geltonai juodu snapu be gumbo.
Mažoji gulbė (Cygnus columbianus) – mažiausia, su snapu, kurio pagrindas geltonas, o galas juodas.

Gulbės gyvena ežeruose, tvenkiniuose, upių užutekiuose. Minta vandens augalais, kuriuos išsitraukia savo ilgais kaklais, taip pat bestuburiais. Gulbės nebylės dažnai lieka žiemoti Lietuvoje atviruose vandens telkiniuose, o kitos rūšys migruoja.

Lietuvoje gulbių, ypač nebylių, populiacija didėja. Jos aptinkamos visoje šalies teritorijoje, tiek natūraliuose vandens telkiniuose, tiek miestuose.

Plėšrieji paukščiai

Lietuvoje aptinkama įvairių plėšriųjų paukščių rūšių:

Jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla) – didžiausi Lietuvos plėšrieji paukščiai, sparnų mostas siekia 2,5 m. Gyvena šalia didelių vandens telkinių, minta žuvimis, vandens paukščiais.
Mažieji ereliai rėksniai (Clanga pomarina) – vidutinio dydžio ereliai, minta smulkiais žinduoliais, varliagyviais, paukščiais.
Vapsvaėdžiai (Pernis apivorus) – specializuojasi maitintis vapsvomis ir kitais plėviasparniais vabzdžiais.
Suopiai (Buteo buteo) – dažniausiai sutinkami plėšrieji paukščiai, minta smulkiais graužikais.
Paukštvanagiai (Accipiter gentilis) ir vištvanagiai (Accipiter nisus) – miškų plėšrūnai, medžiojantys kitus paukščius.
Pelėsakaliai (Falco tinnunculus) – maži sakalai, medžiojantys smulkius graužikus atvirose vietovėse.

Plėšrieji paukščiai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, kontroliuodami smulkių gyvūnų populiacijas. Daugelis jų rūšių yra retos ir saugomos.

Pelėdos

Lietuvoje aptinkama keletas pelėdų rūšių:

Naminė pelėda (Strix aluco) – dažniausia miškų pelėda, aktyviai medžiojanti naktį.
Didysis apuokas (Bubo bubo) – didžiausia Europos pelėda, labai reta ir saugoma.
Žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum) – mažiausia Europos pelėda, medžiojanti dieną.
Balinė pelėda (Asio flammeus) – pelėda, gyvenanti atvirose vietovėse, dažnai aktyvi prieblandoje.
Ušinė pelėda (Asio otus) – vidutinio dydžio pelėda su charakteringomis „ausytėmis”.

Pelėdos minta smulkiais graužikais, paukščiais, stambiais vabzdžiais. Jos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, kontroliuodamos graužikų populiacijas.

Geniai

Lietuvoje aptinkama įvairių genių rūšių:

Didysis margasis genys (Dendrocopos major) – dažniausias genys, juodai baltas su raudona dėme ant pauodegės.
Vidutinis margasis genys (Dendrocopos medius) – panašus į didįjį, bet mažesnis, su raudona kepuraite.
Mažasis margasis genys (Dendrocopos minor) – mažiausias margasis genys.
Juodoji meleta (Dryocopus martius) – didžiausias genys, visiškai juodas su raudona kepuraite.
Žalioji meleta (Picus viridis) – žalsvos spalvos genys, mėgstantis skruzdėles.

Geniai gyvena miškuose, parkuose, soduose. Jie iškala uoksus medžiuose, kuriuose peri. Minta vabzdžiais, kuriuos išsikapsto iš medžių žievės ir medienos, taip pat vaisiais, sėklomis. Geniai yra svarbūs miško sanitarai, kontroliuojantys medžių kenkėjų populiacijas.

Vandens ir pakrančių paukščiai

Lietuvos ežeruose, upėse, pelkėse ir pajūryje aptinkama daugybė vandens ir pakrančių paukščių:

Antys (didžiosios antys, kryklės, rudagalvės, kuoduotosios ir kt.) – maitinasi vandens augalais, bestuburiais, žuvimis.
Narai (juodakaklis, rudakaklis) – puikūs narai, maitinasi žuvimis.
Kormoranai (Phalacrocorax carbo) – dideli juodi paukščiai, kurie puikiai nardo ir gaudo žuvis.
Pilkosios gervės (Grus grus) – dideli, elegantiški paukščiai su charakteringais šokių ritualais.
Gandriniai paukščiai (pilkosios garnios, didieji baltieji garniai) – ilgakojai paukščiai, medžiojantys sekliuose vandenyse.
Tilvikai (pempės, slankos, griciukai, brastiniai tilvikai) – įvairių rūšių pakrančių paukščiai su ilgais snapais.
Kirai (paprastieji, sidabriniai, geltonakojai) – balti paukščiai, dažnai sutinkami pajūryje ir prie vidaus vandenų.

Vandens ir pakrančių paukščiai yra svarbūs vandens ekosistemų dalyviai, kontroliuojantys žuvų ir bestuburių populiacijas.

Žvirbliniai paukščiai

Žvirbliniai paukščiai sudaro didžiausią Lietuvos paukščių būrį:

Lakštingalos (Luscinia luscinia) – nedideli paukščiai, garsėjantys savo melodingu giedojimu.
Varnėnai (Sturnus vulgaris) – bendruomeniški paukščiai, dažnai matomi didelėmis grupėmis.
Zylės (didžioji, mėlynoji, šiaurinė) – maži, aktyvūs paukščiai, žiemą dažnai maitinami žmonių.
Kielės (baltoji, geltonoji) – liekni paukščiai ilgomis uodegomis, mėgstantys atviras vietas.
Strazdai (juodasis, smilginis, strazdas giesmininkas) – vidutinio dydžio paukščiai, garsėjantys giedojimu.
Žvirbliai (naminis, karklinis) – paplitę visoje Lietuvoje, dažnai šalia žmonių gyvenamų vietų.
Kikilis (Fringilla coelebs) – spalvingas paukštis, dažnai sutinkamas miškuose ir parkuose.
Volungė (Oriolus oriolus) – ryškiai geltona paukštis, laikomas vienu gražiausių Lietuvos paukščių.
Dagilis (Carduelis carduelis) – nedidelis spalvingas paukštis, mėgstantis erškėčių sėklas.

Žvirbliniai paukščiai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje – kontroliuoja vabzdžių populiacijas, platina augalų sėklas.

Ropliai

Lietuvoje aptinkama tik keletas roplių rūšių:

Gyvatės

Paprastoji angis (Vipera berus) – vienintelė nuodinga Lietuvos gyvatė. Jai būdinga zigzago formos raštas ant nugaros. Paprastosios angys gyvena įvairiose buveinėse – miškuose, pelkėse, pievose. Jos minta smulkiais graužikais, varliagyviais. Nors nuodinga, bet neagresyvi ir retai puola žmones be provokacijos.
Paprastasis žaltys (Natrix natrix) – nenuodinga gyvatė, pasižyminti geltonais ar oranžiniais „auskariukais” už galvos. Žalčiai gyvena šalia vandens telkinių, minta varliagyviais, žuvimis. Užpulti gali apsimesti negyvais arba išskirtį nemalonų kvapą.

Driežai

Vikrusis driežas (Lacerta agilis) – dažniausias Lietuvos driežas, pasižymintis rusvu kūnu su dėmėmis. Patinai poravimosi metu įgauna žalsvą šonų spalvą. Gyvena sausose pievose, pamiškėse, miško aikštelėse. Minta vabzdžiais ir kitais smulkiais bestuburiais.
Gyvavedis driežas (Zootoca vivipara) – mažesnis už vikrųjį driežą, pasižymi tuo, kad jaunikliai išsivysto motinos kūne ir gimsta gyvi. Gyvena drėgnesnėse vietose nei vikrusis driežas – miškuose, pelkėse, pievose.
Paprastasis gluodenas (Anguis fragilis) – bekojis driežas, dažnai klaidingai laikomas gyvate. Pasižymi lygiu, blizgančiu kūnu be išorinių galūnių. Gyvena miškuose, pievose, soduose. Minta sliekais, moliuskais, vabzdžiais.

Ropliai yra šaltakraujai gyvūnai, jų aktyvumas priklauso nuo aplinkos temperatūros. Žiemą jie įeina į žiemos miegą. Visos Lietuvos roplių rūšys yra saugomos.

Varliagyviai

Lietuvoje aptinkama gana nedaug varliagyvių rūšių:

Varlės

Rudosios varlės (smailiasnukė, pievinė) – dažniausios Lietuvos varlės, turinčios rusvą kūną su dėmėmis. Gyvena įvairiose buveinėse – miškuose, pievose, soduose. Veisiasi anksčiau nei žaliosios varlės, dažnai jau kovo-balandžio mėnesiais.
Žaliosios varlės (ežerinė, mažoji kūdrinė, didžioji kūdrinė) – ryškesnės spalvos varlės, dažnai turinčios žalią nugarą. Gyvena šalia vandens telkinių, rečiau nuo jų nutolsta. Pasižymi garsiu kurkimu vasaros vakarais.

Rupūžės

Paprastoji rupūžė (Bufo bufo) – didžiausia Lietuvos rupūžė, pasižyminti stambiu kūnu ir karpota oda. Gyvena įvairiose buveinėse, dažnai sutinkama soduose, kur naudinga naikindama kenkėjus. Minta vabzdžiais, sliekais, moliuskais.
Žalioji rupūžė (Bufotes viridis) – mažesnė už paprastąją, su ryškiomis žaliomis dėmėmis ant nugaros. Gyvena sausesnėse vietose nei paprastoji rupūžė, dažnai sutinkama urbanizuotose teritorijose.

Tritonai

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) – didžiausias Lietuvos tritonas, pasižymintis tuo, kad veisimosi metu patinai išaugina aukštą skiauterę ant nugaros. Gyvena stovinčiuose vandenyse, pelkėse, tvenkiniuose. Sausuma naudojasi tik vėlyvą vasarą ir rudenį.
Paprastasis tritonas (Lissotriton vulgaris) – mažesnis už skiauterėtąjį, taip pat išaugina skiauterę veisimosi metu, bet ji žemesnė. Gyvena panašiose buveinėse kaip ir skiauterėtasis tritonas.

Varliagyviai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje – kontroliuoja vabzdžių populiacijas, patys yra maistas daugeliui gyvūnų. Dauguma jų rūšių yra saugomos. Varliagyviai jautrūs aplinkos taršai, todėl jų populiacijų būklė yra geras aplinkos kokybės indikatorius.

Žuvys

Lietuvos vandens telkiniuose aptinkama per 70 žuvų rūšių. Čia apžvelgsime dažniausiai sutinkamas:

Gėlavandenės žuvys

Lydeka (Esox lucius) – plėšri žuvis ilgu snukiu, pasižyminti dideliais dantimis. Gyvena ežeruose, upėse, tvenkiniuose. Minta kitomis žuvimis, varliagyviais, vandens paukščių jaunikliais.
Ešerys (Perca fluviatilis) – plėšri žuvis su spygliais pelekais, pasižyminti dryžuotu kūnu. Gyvena įvairiuose vandens telkiniuose, minta smulkiomis žuvimis, vėžiagyviais, vabzdžių lervomis.
Karpis (Cyprinus carpio) – stambi žuvis, dažnai auginama žuvininkystės ūkiuose. Gyvena stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse, minta dugniniais organizmais, augalais.
Karšis (Abramis brama) – plokščia sidabrinė žuvis, gyvenanti ežeruose, upėse, tvenkiniuose. Minta dugniniais organizmais, kuriuos išsiknisa iš dumblo.
Kuoja (Rutilus rutilus) – dažna nedidelė žuvis, gyvenanti įvairiuose vandens telkiniuose. Minta augalais, smulkiais bestuburiais.
Plakis (Blicca bjoerkna) – panaši į karšį, bet mažesnė, plokščio kūno žuvis. Gyvena panašiose buveinėse kaip karšis.
Sterkas (Sander lucioperca) – vertinga plėšri žuvis, gyvenanti ežeruose, upėse. Minta kitomis žuvimis, aktyvus naktį.
Upėtakis (Salmo trutta) – vertinga lašišinė žuvis, gyvenanti šaltose, skaidriose upėse. Minta vabzdžiais, jų lervomis, smulkiomis žuvimis.
Ungurys (Anguilla anguilla) – ilga, gyvatės formos žuvis, migruojanti tarp gėlų vandenų ir jūros. Minta įvairiu maistu, aktyvus naktį.
Vėgėlė (Lota lota) – vienintelė gėlavandenė menkių šeimos žuvis, aktyvi žiemą. Gyvena upėse, ežeruose, minta kitomis žuvimis.

Migruojančios žuvys

Lašiša (Salmo salar) – vertinga žuvis, migruojanti iš jūros į upes neršti. Jaunikliai gyvena upėse, vėliau išplaukia į jūrą, o subrendę grįžta į gimtąsias upes.
Šlakys (Salmo trutta) – panaši į lašišą, bet mažesnė, taip pat migruoja tarp jūros ir upių.
Perpelė (Alosa fallax) – silkinė žuvis, migruojanti iš jūros į upes neršti.
Stinta (Osmerus eperlanus) – nedidelė žuvis, neršianti upių žiotyse ir pakrantėse.

Žuvys atlieka svarbų vaidmenį vandens ekosistemose ir yra vertingi maistiniai ištekliai. Daugelis žuvų rūšių yra saugomos dėl pernelyg intensyvios žvejybos ir vandens telkinių taršos.

Bestuburiai

Lietuvoje aptinkama tūkstančiai bestuburių rūšių, tačiau čia apžvelgsime tik kelias įdomesnes ar dažniau pastebimas grupes:

Vabzdžiai

Drugiai (dieniniai ir naktiniai) – spalvingi vabzdžiai, kurių suaugėliai maitinasi žiedų nektaru, o vikšrai – augalais. Lietuvoje aptinkama per 2000 drugių rūšių.
Vabalai (grambuoliai, laumžirgiai, boružės, ūsuočiai) – kietu chitininiu apvalkalu dengti vabzdžiai. Lietuvoje aptinkama apie 3400 vabalų rūšių.
Bitės ir širšės – plėviasparniai vabzdžiai, svarbūs augalų apdulkintojai. Lietuvoje aptinkama per 300 bičių rūšių.
Žiogai ir svirpliai – tiesiasparniai vabzdžiai, garsėjantys savo „dainavimu”, kurį sukuria trinant kūno dalis.
Skėriai – tiesiasparniai vabzdžiai, pasižymintys ilgomis užpakalinėmis kojomis, pritaikytomis šokinėti.
Laumžirgiai – dideli, spalvingi vabzdžiai, gyvenantys šalia vandens telkinių. Lietuvoje aptinkama apie 60 laumžirgių rūšių.
Blakės – įvairios vabzdžių grupės, pasižyminčios duriančiu ir siurbiančiu burnos aparatu.

Voragyviai

Vorai – plėšrūs voragyviai, gaminantys tinklus grobio gaudymui. Lietuvoje aptinkama per 400 vorų rūšių.
Erkės – smulkūs voragyviai, kai kurie minta krauju ir gali pernešti ligas. Lietuvoje aptinkama per 100 erkių rūšių.

Vėžiagyviai

Upėtakių vėžys (Astacus astacus) – stambus gėlavandenių vėžių atstovas, gyvenantis švariuose vandens telkiniuose.
Siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus) – panašus į upėtakių vėžį, bet pakenčia prastesnę vandens kokybę.
Rainuotasis vėžys (Orconectes limosus) ir signalinis vėžys (Pacifastacus leniusculus) – invazinės rūšys, keliančios grėsmę vietiniams vėžiams.

Moliuskai

Sraigės (vynuoginė, sodinė, miškinis sfinksas) – sausumos moliuskai, turintys kiautą. Lietuvoje aptinkama apie 80 sraigių rūšių.
Šliužai (pilkasis, rudasis, juodasis) – sausumos moliuskai be kiautų. Lietuvoje aptinkama apie 20 šliužų rūšių.
Gėlavandeniai moliuskai (maži ir dideli tvenkinukai, dažažindės, geldutės) – įvairūs moliuskai, gyvenantys gėluose vandenyse.

Bestuburiai sudaro didžiausią Lietuvos gyvūnų įvairovės dalį ir atlieka daugelį svarbių funkcijų ekosistemose – apdulkina augalus, skaido organines medžiagas, yra maistas kitiems gyvūnams.

Invazinės rūšys

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas invazinių rūšių plitimas. Šios rūšys dažnai neturi natūralių priešų ir gali kelti grėsmę vietinėms rūšims bei ekosistemoms. Kai kurios svarbiausios invazinės rūšys Lietuvoje:

Kanadinė audinė (Neovison vison) – plėšrus žinduolis, pabėgęs iš kailių fermų. Kelia grėsmę vandens paukščiams ir kitiems smulkiems gyvūnams.
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides) – plėšrus žinduolis, introdukuotas medžioklės tikslais. Gali pernešti pasiutligę ir kitas ligas.
Ondatra (Ondatra zibethicus) – graužikas, introdukuotas dėl kailio. Keičia vandens ekosistemas.
Rainuotasis vėžys ir signalinis vėžys – invazinės vėžių rūšys, keliančios grėsmę vietiniams vėžiams, ypač dėl vėžių maro plitimo.
Invaziniai moliuskai (zebrinė dreisena, kininis bedantis upinas) – keičia vandens ekosistemas, konkuruoja su vietinėmis rūšimis.

Invazinės rūšys kelia rimtą grėsmę biologinei įvairovei ir dažnai reikalingos specialios kontrolės priemonės.

Saugomos rūšys

Daugelis Lietuvos gyvūnų rūšių yra saugomos įstatymų. Ypač vertingi ir reti gyvūnai įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Kai kurios svarbios saugomos rūšys:

Didysis erelis rėksnys (Clanga clanga) – labai retas plėšrusis paukštis.
Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) – didžiausias Lietuvos plėšrusis paukštis.
Juodasis gandras (Ciconia nigra) – retas miškų paukštis.
Lūšis (Lynx lynx) – retas plėšrūnas, Lietuvos miškų simbolis.
Europinis kištukas (Proterorhinus marmoratus) – reta žuvis.
Europinė medvarlė (Hyla arborea) – reta varlė, gyvenanti medžiuose.
Didysis auksinukas (Lycaena dispar) – retas drugys, aptinkamas drėgnose pievose.

Saugomų rūšių apsauga vykdoma steigiant saugomas teritorijas, ribojant medžioklę ir žvejybą, vykdant specialias apsaugos programas.

Stebėjimo vietos

Lietuvoje yra daugybė vietų, kur galima stebėti laukinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje:

Žuvinto biosferos rezervatas – garsus vandens ir pelkių paukščių įvairove.
Kamanų rezervatas – pelkių ekosistema su gausia gyvūnija.
Čepkelių rezervatas – didžiausia Lietuvos pelkė su unikalia gyvūnija.
Kuršių nerija – svarbiausia migruojančių paukščių stebėjimo vieta.
Nemuno delta – vandens paukščių ir žuvų gausa.
Metelių regioninis parkas – garsus ežerais ir vandens paukščiais.
Labanoro regioninis parkas – didelė miškų teritorija su gausia gyvūnija.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – miškų ir ežerų kraštas su įvairia gyvūnija.

Gyvūnų stebėjimas padeda geriau pažinti ir suprasti gamtą, ugdo pagarbą gyvybei ir skatina apsaugos iniciatyvas.

Išvados

Lietuvos gyvūnijos įvairovė yra didžiulis gamtos turtas, kurį reikia saugoti ir puoselėti. Nors Lietuva nėra didelė šalis, jos teritorijoje aptinkama tūkstančiai gyvūnų rūšių, kurios atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose. Dabartiniais laikais, kai biologinė įvairovė visame pasaulyje mažėja, ypač svarbu išsaugoti kiekvieną rūšį, nes kiekviena jų yra unikali evoliucijos proceso dalis ir svarbi ekosistemos funkcijoms užtikrinti.

Lietuva gali didžiuotis savo natūraliais miškais, pelkėmis, ežerais ir upėmis, kuriose gyvena įvairiausi gyvūnai – nuo majestotiškų briedžių iki mažyčių bestuburių. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šio gamtos turto išsaugojimo – gerbdami gamtą, neteršdami aplinkos, atsakingai elgdamiesi su gyvūnais ir jų buveinėmis.

Pažinti Lietuvos gyvūniją – tai pažinti mūsų šalies kultūrą ir istoriją, nes daugelis gyvūnų yra įaugę į mūsų tautosaką, tradicijas ir kasdienį gyvenimą. Tegul ši gyvūnų įvairovė išlieka ir džiugina būsimas kartas.

Ar šis straipsnis Jums patiko?

Spustelėkite žvaigždutę, kad įvertintumėte!

Vidutinis įvertinimas 0 / 5. Balsų skaičius: 0

Kol kas nėra balsų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.